Gėlėmis ir žmonių meile vainikuota Nijolė Trinkūnienė

,,Sugrįžimai“ – taip pavadinta 40-oji Nijolės Trinkūnienės tapybos darbų paroda, kuri patį gražiausią  pavasario mėnesį ryškiausios spalvomis žydi ir visus atėjusius, atvažiavusius grožiu džiugina, šiluma užburia. Paveikslai puošia Naujojo Daugėliškio kultūros namelių salę. Tą  pačią, kurioje prieš 27-erius metus buvo surengta ir pirmoji šios Ignalinos kraštą garsinančios kūrėjos paroda. 

Senolių išmintis byloja, kad savame krašte pranašu nebūsi, bet kaip sakė Nijolę sveikinęs Ignalinos rajono  savivaldybės meras Laimutis Ragaišis,  ji jau seniai sulaužė šią taisyklę, nes ir gimto krašto,  ir viso rajono žmonės  mokytoją, dailininkę, žavios šypsenos moterį myli, gerbia ir nuostabia kūryba džiaugiasi.  Jos jubiliejinė paroda muzika, dainomis, gražiausios žodžiais ir palinkėjimais buvo apvainikuota. O ir pati autorė  tikrąja to žodžio prasme vainikuota. Daugėliškio krašto bendruomenės pirmininkė Indrė Gruodienė jai dainuodama pievų gėlių vainiką dovanojo. 

Gera grįžti į gimtąjį kraštą, kai turi ką dovanų parnešti, kai esi laukiamas, kai tiek mielų žmonių tave sutinka. Pilnutėlė salė į parodos pristatymą susirinko. O šviesų  renginį pradėjęs gimnazistas Pijus Valinčius savo gražiausias dainas autorei ir jos svečiams dovanojo. Kultūros specialistė Nijolė Gluchovienė pasidžiaugė didelio susidomėjimo sulaukusiais, erdvę taip papuošusiais, o dabar ir visą bendruomenę draugėn subūrusiais puikiais paveikslais ir jų autore. 

,,Daugėliškis man be galo brangus. Čia praleisti mokykliniai metai, čia išbėgioti visi laukai laukeliai, čia ir pirmoji meilė, pirmieji bučiniai, čia ir sūnaus gimimas…”,– pasakoja Nijolė. Ji Naujajame Daugėliškyje mokėsi nuo ketvirtos klasės.  Kartais žiemą ar rudens darganoms užėjus baltapūkė mergytė iš Triburčių kaimo mokyklos bendrabutyje nakvodavo. Kartais dėl ūkio darbų ir namuose tekdavo pabūti. Anksti tėvelis mirė, mamai, likusiai su trimis vaikais, reikėjo padėti. Daugėliškio mokykloje Nijolė ir savo sportinę veiklą pradėjo, o piešimas ir dailieji menai, grožio suvokimas, gražių dalykų paieškos visame kame  jos niekada neapleido.  Baigusi mokyklą iš Daugėliškio išlydėta gyveniman. Kėlė sparnus pasaulio pažinti, studijuoti, keliauti… Paskui čia sugrįžo, su šeima kurį laiką gyveno.

Nors įgijo fizinio lavinimo ir geografijos mokytojos diplomą, Dievulis ją vis tiek vieną dieną atvedė prie dailės. Baigusi persikvalifikavimo studijas, pajuto savo tikrąją vietą ir savo sielos džiaugsmą atradusi. Ir išsiliejo jos talentas drobėse, gražiausiais žiedais pražydo, laukų margais raštais ir ežerų mėliu nubangavo… O meilę dailei ji perduoda gabiems ir talentingas vaikams. Daugybė jų savo pirmąsias parodas su mokytojos pagalba surengė, studijuoti dailę pasirinko ar meno pasaulyje jau įsitvirtino. Nijolė moko  ne tik piešti, bet ir karpinius karpyti, margučius marginti, vilną velti. Šiuos amatus pati puikiai įvaldžiusi, pamėgusi, parodose savo darbus pristato. Vis suranda laiko patirtimi dalintis, veda seminarus, edukacijas. 

,,Tapau, mokau vaikus ir džiaugiuosi tuo… „, – pasakodama apie savo paveikslus sakė Nijolė. Vaizdai  parodai ,,Sugrįžimai” atrinkti iš kelių pastarųjų metų plenerų. Yra čia ir Daugėliškio miestelio brangių vietų, ir senųjų mūsų krašto bažnytėlių, ankstaus pavasario Antalieptėje peizažų ir žydinčios vasaros grožio.  Žavi Nijolės mylimos pievų ir darželių gėlės,  ryškiomis spalvomis ir didele meile liepsnojančios. Dar keli natiurmortai su obuoliais, kriaušėmis ir išsiskiriantis paveikslas, iš kurio tiesiog svyra sodriai ir skaniai  prinokę  vyšnios. Vienas kūrinys moteriai  itin brangus – jame  užfiksuotas anūkytės gimimo prisiminimas. Močiutės džiaugsmai atvėrė naujas, lig šiol nepatirtas laimės akimirkas ir suvokimą, kad tas gyvenimas, nors visokių išbandymų duoda, yra be galo gražus, viskuo vertingas. Ir gerų žmonių jo kelyje tiek daug. 

Nijolė dėkojo Daugėliškio bendruomenei už Šv. Mišias ir maldas jai sunkiu laiku, už palaikymą ir didelę meilę ir už tai, kad tiek daug žmonių jos parodą aplankė, su ja susitikti atėjo. Emocijų tą vakarą būta daug. Kai išsirikiavo sveikintojų eilė, kai kiekvienas ką nors šilto ir tikro  skubėjo pasakyti, kai norėjosi visus apkabinti ir išbučiuoti… Buvę Nijolės mokytojos, kaimynės, bendradarbiai, jos mokinės, draugės, bičiuliai, svečiai iš Utenos – visi  sukūrė džiaugsmingą gerumo aurą ir tapo malonia staigmena autorei. Dar viena staigmena – Daugėliškio moterų vokalinio ansamblio dainos. Iš visos širdies su geriausiais palinkėjimais. O paskui jaukiai bendrauta prie arbatos, dalijantis  įspūdžiais ir gerumu. Šviesus ir malonus tas sugrįžimas!

Lina Kovalevskienė