Visi esame kalbos kūrėjai – nuo vaiko iki technologijų naudotojo

„Tarpukariu Jonas Jablonskis buvo išvadintas blusininku, kalbos susintoju, ir tą darė ne kas kitas, o Vaižgantas, Krėvė, Sruoga“, – primindamas senus rašytojų ir kalbininkų nesutarimus dėl įtakos kalbai VLKK kalbos forumą „Kieno rankose lietuvių kalbos kūryba?“ pradėjo Vilniaus universiteto docentas dr. Antanas Smetona. Kovo 27 d. vykusiame forume apie tai, kas yra tikrieji kalbos kūrėjai ir keitėjai, diskutavo bendrinės kalbos, technologijų tyrėjai, terminologai, vertėjai, rašytojai, sociolingvistai ir kalbos redaktoriai.

 Mitas, kad kalbininkai kuria naujus niekam tikusius žodžius, vis dar stipriai įsišaknijęs visuomenėje. Anot Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro mokslo darbuotojos dr. Agnės Aleksaitės, greičiausiai jis atėjęs iš tų laikų, kai bendrinės kalbos kūrimosi pradžioje kalbininkai, stengdamiesi atsikratyti svetimybių, aktyviai kūrė lietuviškus atitikmenis. „Mito gajumu įsitikintume pasižvalgę po viešąją erdvę, kur tokių priekaištų kalbininkams apstu“, – sakė mokslininkė. Bene naujausias pernai lapkritį LRT.lt portale pasirodęs rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės pasipiktinimas, kad „lietuvis kalbos vartotojas, kūrėjas iš gimtosios kalbos kūrimo proceso yra beveik pašalintas. <…> Naujus žodžius – dažniausiai gremėzdiškus, mažybinius, beviltiškai kvailai ir pretenzingai skambančius – lietuviškai gali sukurti tik kalbininkai!“. Tačiau nuo 2011 m. Lietuvių kalbos instituto pildomas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas (viešai prieinamas adresu https://ekalba.lt/naujazodziai) puikiai įrodo, kad naujus žodžius kuria visi žmonės. Duomenyne gausu politikos, karybos, visuomenės vartojimo sričių naujadarų, kurių autoriai dažniausiai yra politikai, žurnalistai, karybos apžvalgininkai, rašytojai, gamtininkai ir net virtuvės šefai.

Kad lietuvių rašytojai yra išradingi naujadarų kūrėjai, patvirtino literatūrinių tekstų kalbą tirianti Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos docentė dr. Jolanta Vaskelienė. Ji savo duomenų bazėje surinkusi apie 1500 naujadarų iš daugiau kaip 30-ies rašytojų kūrybos. Kalbininkė pastebėjusi, kad vieni rašytojai, tokie kaip Birutė Jonuškaitė, Vytautas V. Landsbergis, Kristina Sabaliauskaitė ir kt., mėgsta pasidaryti savų žodžių, o kiti jų kuria mažiau, naudojasi žodynų turtais. Mokslininkė tvirtino, kad lietuvių kalba turi neįtikėtinas žodžių kūrimo išgales. „Daryba yra tik pirmas žingsnelis, o ką žodis tekste veikia, kaip jis pavartotas – jau kūrybiškumo dalykai“, – sakė dr. J. Vaskelienė.

Poetė ir prozininkė, šių metų Nacionalinio diktanto teksto autorė Agnė Žagrakalytė teigė niekada negalvojanti, kad kuria naujažodžius, nors jų išties jos kūryboje gausu. Kad pavartoto žodžio iki tol niekur nebuvo, ji sužino dažniausiai iš redaktoriaus. Autorė prisipažino, kad nemažai neįprastų žodžių, kurių nėra jokiame žodyne, į jos kūrybą ateina iš Vaškų krašto (Pasvalio r.) šnektos. Rašytoja pastebi, kad tarmės vėl grįžta į madą, nors kai kurie forumo dalyviai nuogąstavo dėl tarmių kaip didžiulio kalbos lobyno nykimo.

Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato vertėjas terminologas dr. Egidijus Zaikauskas atkreipė dėmesį, kad kalba dėl vartotojų kinta įvairiuose lygmenyse – ne tik leksikos, bet ir tarties, kirčiavimo, naujų junginių ir reikšmių atsiradimo, ir tai taip pat yra kalbos kūryba. Bene daugiausia žodyninių vienetų, pasak jo, į kalbą paleidžia terminologai. Jis per dieną su kolegomis sukuria kelias dešimtis terminų. Vienas patogiausių būdų yra žodžių dūrimas, taip atsiranda žodžiai kryžmaveika, vėjovarža, baidjuostė ir pan. Kartais terminologai paima žodį iš senojo sluoksnio ir atgaivina, bet tokių tik pluoštelis. Patys produktyviausi kalbos kūrėjai yra tie terminologai, kurie nėra vien kalbininkai, o savo profesijų atstovai, susiduriantys su naujais reiškiniais.

Kauno technologijos universiteto profesorius dr. Saulius Keturakis prakalbo apie dar vieną reiškinį, stipriai veikiantį kalbą kaip komunikacinę priemonę, – tai algoritminės paslaugos, susijusios su vadinamuoju Predictive writing (numatytasis rašymas). 2019 m. Google rinkai pasiūlė paslaugą Smart Reply, skirtą susirašinėjimui pagreitinti. Tiesa, lietuvių kalba ši paslauga dar neveikia. „Tarpininkaujant dirbtinio intelekto varikliukui pasiūlomi trys atsakymo variantai, tereikia pasirinkti vieną“, – aiškino kalbos technologijų tyrėjas. Kaip rodo statistika, apie 17 proc. anglų kalba Gmail pašto dėžutėje rašomų laiškų atsakoma būtent taip. „Esame informacijos persotintoje terpėje, kai mūsų dėmesio neužtenka įsigilinti, viskas yra paviršutiniška“, – paslaugos populiarumo priežastį aiškino prof. S. Keturakis ir pasakojo, kas atsitinka, kai kalbą pavedame ne kalbininkams, ne rašytojams, o technologiniam įrenginiui kaip Google Smart Reply. „Tyrimais nustatyta, kad pozityvi susirašinėjimo nuotaika ūgteli beveik trečdaliu, tekstai lakoniškėja“, – teigė jis. Dalykinėje plotmėje tai sveikintina, bet kaip technologiniai procesai paveiks visą kalbinį lauką, prognozuoti sunku. Algoritmo parametrai, slypintys už šios procedūros, pasak mokslininko, yra paslaptis, niekas jų neatskleidžia, o visuomenė mažai gali turėti įtakos.

 Diskutuojant, kiek apskritai kūrybos laisvės kalboje egzistuoja, dr. A. Aleksaitė sutiko, jog pasidaryti žodį kad ir su priesaga -iena (pvz., laikraštiena, televizijiena) nėra sudėtinga, bet sukurti vadinamuosius okazinius darinius reikia išmonės ir noro. Kaip pavyzdį ji paminėjo žodį kiauraakė (eufemiškas mirties pavadinimas). Dr. J. Vaskelienė pripažino, kad leksika yra labiausiai kintantis kalbos sluoksnis, lengviausiai užčiuopiamas. Jau vaikai geba parinkti tinkamą žodžio darybos modelį.

 „Kalbos kūryba plačiąja prasme vienareikšmiškai priklauso visiems, ir niekas negali varžyti kūrėjo saviraiškos“, – teigė Lietuvių kalbos instituto mokslininkė sociolingvistė dr. Jogilė Teresa Ramonaitė. Jos tyrimai susiję su Lietuvoje gyvenančių suaugusių užsieniečių lietuvių kalbos įsisavinimu. Kalbokūros vyksmą ji pailiustravo tyrimų dalyvio pavyzdžiu: paragavęs Džiugo sūrio, lietuvių kalbą jau neblogai išmokęs italas, norėdamas pareikšti nuostabą ir pasigėrėjimą, pavadino jį staigmeningai geru. „Jis visiškai puikiai perteikė savo mintį“, – džiaugėsi tyrėja ir paaiškino, kokią ilgą veiksmų seką kalbėtojas turėjo mintyse atlikti. „Mechanizmai labai panašūs į tuos, kuriuos naudoja vaikai, tik labiau atkreipiame dėmesį, kai tai daro suaugęs žmogus“, – sakė ji. Anot sociolingvistės, galbūt ne viską reikėtų traukti į žodynus, bet tyrinėti tokius reiškinius labai įdomu. Ji spėjo, kad šalia komunikacinės, estetinės teksto funkcijos, ko gero, greitai bus įtraukta ir nauja šokiravimo funkcija. Atskiro tyrimo verta ir šiuolaikinė pokalbių internetu kalba, kurioje kaitaliojasi žodžiai su balso žinutėmis ir pan. Mokslininkė ne kartą akcentavo, kad nereikėtų sutapatinti standartinės kalbos su kitomis atmainomis, kur niekas niekam negali pasakyti, kad „tokio žodžio nėra“.

  „Auksinės lupos“ premijos laureatė kalbos redaktorė Asta Bučienė teigė per savo karjerą niekam nėra parašiusi komentaro: „Tokio žodžio nėra žodyne.“ Ji įsitikinusi, kad redaktoriui labai svarbu „švelniai ir atidžiai žiūrėti į rašytojo darbą“, bendradarbiauti, stengtis išlaikyti teksto originalumą, stilių, skirtą autoriaus pasirinktam skaitytojui. Neseniai jos darbo objektas buvo knyga, pasakojanti apie tam tikrą dabar Lietuvoje gyvenančių jaunų žmonių sluoksnį, kuris vartoja daug necenzūrinės leksikos. „Jeigu tas skaitytojas iš pirmo puslapio pajus, kad herojus išgalvotas, nenatūralus, nes kažkas jam liepė keiktis „eik tu po perkūnais“ ar „šunim šėko pjauti“, tos knygos tiesiog neskaitys“, – aiškino redaktorė. Pastaruoju metu ji pastebi nykstančius skirtumas tarp akademinės ir grožinės literatūros. Rimtas mokslo temas dabartiniai autoriai stengiasi pristatyti ne taip sausai, greičiausiai tikėdamiesi platesnio skaitytojų rato.

 Plačiau forume išsakytas mintis išgirsite įraše, žr. čia.

Aurelija Baniulaitienė

VLKK  ryšių su visuomene atstovė