Kai reforma kuriama ministerijos kabinetuose…

Rugsėjo 1-osios rytas Velžio gimnazijoje kvietė visus susirinkti drauge, pajusti rankų ir širdžių šilumą. Atėjo metas mokyti, mokytis, pažinti save ir pasaulį.

„Mūsų mokyklose pasireiškia perdegimo sindromas. Anksčiau 55 metų mokytojas buvo išleidžiamas į užtarnautą poilsį, dabar – 65. Taigi realiai su 10–12 metų vaikais dirba senelis. Atsiranda kartų konfliktas. Kartos, kurią sudaro 60–65 metų mokytojai ir dauguma jų labai stiprūs mokytojai, bet nėra kam jų pakeisti“, – situaciją švietime apibūdina Panevėžio rajono Velžio gimnazijos direktorius Rimtas Baltušis.

*Velžio gimnazijos direktorius Rimtas Baltušis.*

Abejotinas dalies mokytojų perkvalifikavimas

„Manau, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ugdymo įstaigų pertvarka siekia sumažinti pedagogų trūkumą. Juk daliai mokyklų užsidarius, kažkiek specialistų atsilaisvins, – apie gimnazijoms keliamus reikalavimus mintimis dalijasi Velžio gimnazijos direktorius Rimtas Baltušis. – Pesimistinę ir gan prastą nuomonę turiu apie pedagogų rengimą, ypač apie jų perkvalifikavimą. Per 1,5 metų pradinių klasių mokytojas tampa anglų kalbos mokytoju, tikybos ar užsienio kalbų mokytojas per tą laiką pasidaro informacinių technologijų mokytojais. O juk vaikus reikia pagal programą parengti egzaminui. Ar toks specialistas parengs vaikus egzaminams? Nerealu. Dabar mūsų vaikai dešimtoje – vienuoliktoje klasėje yra stipresni už IT mokytoją. Ir taip parengtam informacinių technologijų mokytojui jie akivaizdžiai parodys: brolyti, tu nesugebi mums duoti to, ko mums reikia.

Perkvalifikavimu mestas gelbėjimo ratas, bet tai nėra gerai. Vaikai ir anūkai yra mūsų brangiausias turtas, o mes juos atiduodame nežinia į kieno rankas. Su vaikų gyvenimu taip žaisti negalima.“

Pašnekovas akcentuoja, kad perkvalifikavimas neprilygsta plataus profilio mokytojų, kurie buvo anksčiau ruošiami, rengimui. Juos rengdavo būti ir klasės vadovais, ir dalyko specialistais. Jie mokydavosi ir pedagogikos, ir mokymo metodikos. Viso to per pusantrų metų išmokyti neįmanoma. „Ar normalu, kai per pusantrų metų iš inžinieriaus parengiamas pedagogas. Labai abejoju, ar bankas priimtų vadovauti skyriui ar departamentui nebaigusio studijų. O mokyklose dirbti gali, – pedagogų rengimą ir perkvalifikavimą kritiškai vertina gimnazijos vadovas.

Mokymas atskirtas nuo gyvenimo?

Gyvenimo tempas įsisuko į kiekvieno gyvenimą, neaplenkiant ir moksleivių, kuriems, ypač vyresniųjų klasių, tenka vilkti didžiulius krūvius, reikalaujant iš jų mokytis ir tų dalykų, kurie seniai atsilikę nuo gyvenimo pokyčių. „Kad ir mokinių finansinis raštingumas. Kad ir kiek bekalbama apie jo stiprinimą, bet kiek atvejų, kai mokyklą baigę vaikai prasiskolina, prasilošia. Visa tai finansinio neraštingumo pasekmė. Vaikai labai lengvai įpainiojami į įvairias finansine schemas, po to atsiranda problemos ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, – kalba Rimtas Baltušis. – Problemų dar labai daug. Vaikams reikia išaiškinti ir vartotojų teises, ir sveikatinimą, ir lytinį švietimą.“

Tačiau į pagrindinio ugdymo pasiekimo patikrinimą (PUPP), daliai gimnazijų sukeliantį nemažai nerimo, Velžio gimnazijos vadovas žiūri ramiai. „Gal ir teisingai, kad neišlaikę PUPP-o neis į gimnaziją. Elektrikų, santechnikų, dažytojų, kitų gerų specialistų labai trūksta. Jie gerai uždirba. Nematau didelės tragedijos, jei vaikas baigs profesinio rengimo mokyklą. Kam vaiką tempti į gimnazines klases, kam aukoti valstybės lėšas, jei jis nenori mokytis, bet nori dirbti, – svarsto pašnekovas. – Tačiau kategoriškumo, manau, neturėtų būti. Vaikai bręsta nevienodai. Ir turime nemažai atvejų, kai pagrindinėje mokykloje silpnai mokęsis vaikas, 9–11 klasėje susiima ir pasiekia gerų rezultatų.“

Įtraukusis ugdymas – meškos paslauga?

„Didelių specialiųjų ugdymo poreikių vaikams yra sunku bendrose klasėse, – pasiteiravus, ką mano apie įtraukųjį ugdymą, teigia pašnekovas. – Nemažai tėvų kol kas įsivaizduoja, kad sutrikusio intelekto specialiųjų ugdymo poreikių turinčiam jų vaikui gerai bus mokytis tarp su normalaus intelekto vaikais. Tačiau tiems vaikams nėra gerai. Jiems žymiai saugiau mokytis specialiųjų poreikių specialiosiose klasėje. Ypač didelė problema yra su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio sutrikimų. Jie kelia pavojų kitiems vaikams, kelia pavojų ir sau. Tokie vaikai gali ūmiai sužaloti kitus vaikus. Kuo kaltas tas nukentėjęs vaikas? Ir mokytojai nuo tokių vaikų nukenčia. Jie trukdo pamoką. Sugeba ir pabėgti, tenka jų ieškoti. Kad ir kiek mokytojų padėjėjų būtų, tai ne išeitis.

Sėdint ministerijos ar agentūros kabinete gal ir lengvai sprendžiamos atrodo tos problemas, bet joms mokykla turi būti pasirengusi. Reikalinga specialistų komanda, kuri nuolat reflektuotų sprendimų efektyvumą, mokytų mokytojus dirbti, specialios patalpos, kuriose vaikas galėtų nusiraminti, pailsėti. Dabar mokykla geriausiu atveju turi vieną nusiraminimo kambarį, gal dar kažkokią kitą patalpą. Yra mokyklų, kurios visiškai nieko neturi. “

Atveriamas kelias privačioms mokykloms

„Dešimt metų atgal man buvo staigmena, kai atėjęs pirmokas pasiskundė savo mokytoja. Tai buvo labai netikėta, ir net juokinga. Vaikas ateina ir sako: mano mokytoja bloga. Klausiu, kuo bloga. Man ji nepatinka. Gerai, kad vaikas turi savo nuomonę, pasikalbėjome ir kilusį konfliktą išsprendėme. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau pagarbos mokytojui“, – konstatuoja Velžio gimnazijos direktorius.

Nesibaigiančios reformos, vis labiau mąžtanti pagarba mokytojui skatina tėvus savo vaiką leisti į privačią mokyklą. „Ir kuriasi jos ten, kur didžiausias mokytojų trūkumas. Ne paslaptis, kad didmiesčiuose dėl mažų atlyginimų, dėl prestižo, mokytojai pasitraukia iš mokyklų. Tačiau mokėdami mokesčius, žmonės tikisi, kad jie gaus nemokamą sveikatos apsaugą, nemokamą švietimą, bet galų gale jie savo vaikus turi leisti į privačias mokyklas ir mokėti už savo vaikų ugdymą. O kur eiti rajono mokytojui? Jis dar laikosi mokykloje. Postringaudami apie mokytojų profesijos prestižiškumą, galime tik prisiminti, kad A. Smetonos ar J. Zikaro laikais mokytojų vaikams mokslas visur buvo nemokamas“,– mintimis dalijasi pašnekovas.

Ateities mokykla – atsakomybės mokykla

„Mano manymu, vaikas turi užaugti mokykloje nuo pradinių klasių iki jos baigimo. Mokytojai turėtų matyti jo augimą ir jį pažinti, o ne taip, kad baigęs aštuonias klases vaikas metamas į kitą mokyklą. Ten – nelengvas adaptavimasis, – pasiteiravus apie mokyklos perspektyvas mintimis dalijasi Velžio gimnazijos direktorius Rimtas Baltušis ir priduria. – Ateities mokykla turėtų būti atsakomybės mokykla. Ugdymo procese svarbi tiek tėvų, tiek mokinio, tiek mokyklos atsakomybė. Kiekvienas turi daryti savo darbą.“