Šiandieninė švietimo politika skatina mokytojus galvoti apie kitas savęs realizavimo galimybes

J. Šliažienė su mokine E. Metrikyte prie Panevėžio lėlių vežimo teatro.

Jau ne pirmus metus Telšių „Atžalyno progimnazijos mokiniai teikia puikius darbus naujienų portale www.manokraštas.lt skelbiamai virtualiai parodai. Ir šiemet iš šios mokyklos sulaukėme pluoštą puikių darbų. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jūratė Šliažienė ne tik paskatino kurti darbus virtualiai parodai „Trijų žodžių galia“, bet ir savo darbai ją praturtino.

Gerbiama Jūrate, pradėkime nuo VLKK ir Seimo narės prof. khabil. dr. Vilijos Targamadzės globojamos virtualios parodos „Trijų žodžių galia“, kuo ji pasitarnauja ugdymo procesui?

Jūsų organizuojamose parodose mes, aš ir mano mokiniai, dalyvaujame nuo 2020 metų. Šių metų virtuali paroda „Trijų žodžių galia“, globojama VLKK ir Seimo narės prof. habil. dr. Vilijos Targamadzės, vėl yra puiki galimybė paįvairinti ugdymo procesą. Mano ugdytiniai jos labai laukia. Jau sausio mėnesį jie pradeda klausinėti, kada vėl „darysime nuotraukas su kalbos dalimis“. Šauniausia, kad šioje parodoje gali dalyvauti įvairių gebėjimų mano mokiniai. Tinkamų nuotraukų paieška, kalbos dalių ir jų sinonimų atranka skatina ugdytinius mąstyti, rasti įdomesnių, įvairesnių žodžių, plečia ir turtina jų žodyną.

Iš Jūsų mokyklos ir šiemet, kaip ir anksčiau, sulaukėme daug ir labai gražių darbelių, pasidalykite patirtimi, kaip su savo ugdytiniais rinkotės vaizdą, kaip suradote reikalingas kalbos dalis atitinkančius žodžius.

Kadangi pati labai mėgstu fotografuoti, visų pirma, mokiniams pateikiu pavyzdžių, kokios turėtų būti fotografijos, skirtos parodai. Po to aptariame jų pačių užfiksuotus objektus ir pasirinktas nuotraukas, ieškome tinkamiausių kalbos dalių. Jeigu prireikia, į pagalbą pasikviečiame IT mokytoją. Tada mokiniai parengia savo darbus. Visa tai darome projekto „Kūrybiškumo ugdymo galimybės“ užsiėmimuose. (autor. Mokytojos J. Šliažienės ir jos ugdytinių darbus galite pamatyti čia.)

Esate lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Jūsų manymu, kaip ugdymui atsiliepia besikeičiančios lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programos? Kokie privalumai ir kas apsunkina lietuvių kalbos mokymą?

2008–2011 metais buvau lietuvių gimtosios kalbos ugdymo turinio švietimo konsultantė. Tuomet irgi buvo daug nepasitenkinimo tarp mokytojų, nes programų atnaujinimas vykdytas paskubomis, programos patvirtintos, negalvojant, kaip jos bus įgyvendintos. Dabar vėl vyksta pokyčiai bendrojo ugdymo programose. Tačiau pasirengimas dirbti pagal jas ir vėl chaotiškas: programos atnaujintos, bet vadovėlių nėra, mokytojai lituanistai neturi tinkamų kitų mokymo priemonių, net seminarai apie atnaujinimą jiems nevyksta… Pasirengimo UTA (Ugdymo turinio atnaujinimo) veiklas ministerija „nuleido“ savivaldybėms, šios – mokyklų administracijoms, o pastarosios – mokytojams. Jau dabar mokytojai patys kuria ilgalaikius, ciklinius ir pavyzdinius pamokos planus, užuot dirbę pagrindinį savo darbą – mokę vaikus…

Teko girdėti nemažai atsiliepimų, kad lietuvių kalbos  mokyme yra nemažai temų, kurios labiau tinka studijuojantiems lituanistiką, o ne bendrojo ugdymo moksleiviams, kiek tame tiesos?

Aš dirbu progimnazijoje. Mano nuomone, tiek dabartinėje, tiek atnaujintoje lietuvių kalbos ir literatūros programoje temos pakankamai gerai atitinka mokinių amžių. Dėl to sunkumų mano mokiniams nekyla.

Įvairiai vertinami ir programiniai literatūros kūriniai. Yra teigiama, kad neišvengta politinio atspalvio, tačiau, kiek žmonių, tiek nuomonių, ką Jūs manote?

Kiekvienas lituanistas, perskaitęs programinių kūrinių sąrašus, susidaro savo nuomonę. Bet realiai dirbdamas jis juk analizuos tekstus taip, kaip gebės jo ugdytiniai. Aš, skaitydama sąrašus, galvojau apie savo mokinius ir džiaugiausi, kad dalį programos kūrinių mes galėsime pasirinkti, skaityti ir aptarti tai, ko jie nori ir kas jiems patinka.

Kaip vertinate ugdymo procese taikomus testus, nes vieniems atrodo, kad jie neigiamai veikia mokinių gebėjimą mąstyti, nes pakanka atspėti, kiti mano, kad tai paįvairina ugdymą?

Mano nuomone, ugdymo procese taikomi testai, ypač skaitmeniniai, neturi būti nuolatiniai žinių patikrinimo būdai, nes jie neskatina mokinių mąstyti ir nelavina ilgalaikės jų atminties. Atlikdami testus mokiniai „šaudo“ – pataikys į atsakymą ar ne, o ne mokosi. Be to, nuolat juos darydami, mokiniai nesiugdo gebėjimų papasakoti perskaitytą tekstą ar jo ištrauką, formuluoti sklandžius sakinius ir žodžiu reikšti mintis. Daugelio dalykų mokytojai man pritartų, kad mokinių kalbiniai gebėjimai yra labai suprastėję.

Vyrauja nuostata, kad jaunimas nebeskaito, kad knygų skaitymą pakeitė kiti pomėgiai, kiek tiesos šiuose teiginiuose? Kiek vaikų sudominimas skaitymu priklauso nuo mokytojo?

Svarbiausias knygų skaitymo ar neskaitymo pavyzdys jaunam žmogui, mano nuomone, yra jo šeima ir jos tradicijos. Jeigu šeimoje dažnai kalbama apie knygas (nebūtinai grožines), domimasi jomis, nuo mažų dienų kaupiama asmeninė ar šeimos biblioteka, tai ir jaunuolis ar jaunuolė mieliau renkasi knygą, o ne kompiuterį ar telefoną. Bet jeigu iš tėvų nuolat girdima, kad knygų skaitymas – tik laiko švaistymas, tada ir mokytojas yra bejėgis… Dažniausiai tiems progimnazistams, kurie nenori skaityti knygų, siūlau jas klausyti. Šaunu, kad dabar yra tokia galimybė. Dažnokai perskaityti knygą mokinius paskatina literatūros pamokose pažiūrėtos filmų ištraukos, pavyzdžiui, „Siuntėjas“ ir „Romeo ir Džuljeta“.

Kur slypi mokinių sudominimo dėstomu dalyku paslaptis?

Manau, kad ta paslaptis yra visiems žinoma. Mokytojas turi mėgti savo darbą ir mylėti vaikus, būti  su jais nuoširdus, elgtis teisingai bei sąžiningai, kartu su jais ieškoti ir kurti, pažinti ir mokytis.

Tarmės ir bendrinės kalbos santykis, kaip jį apibūdintumėte?

Manyčiau, kad bendrinė kalba ugdymo procese yra svarbesnė, bet džiugu, kad tarp mano mokinių yra tikrų žemaičių, puoselėjančių gimtąją tarmę ir labai gražiai kalbančių bei kuriančių tarmiškai.

Kiekvienas žmogus yra savaip talentingas, suprantama, ne visi mokiniai domisi ir lietuvių kalba, literatūra. Kaip išbalansuoti mokinio vertinimą, kad tas, kuris nėra humanitarinės pakraipos, neprarastų savivertės dėl lietuvių kalbos ir literatūros mokymosi rezultatų?

Mokytojo siekis – įžvelgti stipriąsias kiekvieno mokinio savybes ir paskatinti naudotis jomis taip, kad lavėtų ir silpnesnės. Kad nebūtų prarasta savivertė dėl mokymosi rezultatų, visų pirma, išsiaiškinu mokinio mokymosi stilių ir stengiuosi užduotis diferencijuoti, kad mokiniai galėtų jas pasirinkti pagal savo mokymosi stilių. Ugdymo turinį taikau prie dalykų integracijos, projektinių darbų, IT naudojimo galimybių, išvykų, susitikimų, mokyklos tradicijų. Todėl mano ugdytiniai mokosi lietuvių kalbos ir literatūros (kabinete ir netradicinėse erdvėse) rašydami, skaitydami, kalbėdami, klausydami, piešdami, dainuodami, žiūrėdami, filmuodami, fotografuodami ir kurdami. Kiekvienas gali atskleisti savo talentą ir gebėjimus. Manau, kad labai svarbus yra ir mokinių psichologinis saugumas pamokoje, todėl stengiuosi suderinti ramumą, teisingumą ir atvirumą, todėl naudoju aiškią vertinimo sistemą.

Nuo 2024 m. rudens prasideda įtraukusis ugdymas, kad turi būti pereinama prie personalizuoto ugdymo, tik ar nėra grėsmės, kad mokyklai keliami reikalavimai prasilenkia su galimybėmis?

Pritariu tiems, kurie sako, kad įtraukiajam ugdymui mokyklose yra nepasirengta. Trūksta mokinio (o ne mokytojo) padėjėjų, neparengtos mokymo priemonės, o mokykloms keliami dideli reikalavimai. Manau, kad įtraukusis ugdymas paspartins privačių mokyklų steigimą (į jas išeis dirbti geriausi mokytojai), o valstybinės mokyklos taps „specialiosiomis“.

Norime ar nenorime, bet turime sutikti su tuo, kad ateina kitokia jaunoji karta, su kitokiu požiūriu ir turbūt pasaulėžiūra.  Kokią ateities mokyklą įsivaizduojate ir kaip link to einama ar turėtų būti einama?

Atsakyti į šiuos klausimus labai sunku. Manau, kad viskas priklausys nuo to, ar jaunoji karta gyvens ir mokysis pagal tam tikrus globalinius ar europinius standartus, ar kurs įdomias, alternatyvias, progresyvias mokyklas. Labai norėtųsi, kad jaunimas grįžtų ir prie unikalių profesorės M. Lukšienės idėjų ir pabandytų jomis pasinaudoti.

Ir pabaigai – ar šiandieninė švietimo politika neužgesina mokytojo norą mokyti ir kiek jis šiame darbe jaučiasi saugus?

Aš manau, kad šiandieninė švietimo politika skatina mokytojus galvoti apie kitas savęs realizavimo galimybes (ne kartą apie tai galvojau ir aš), nes jie savo darbe jaučia nuolatinę psichologinę įtampą ir nežinią dėl savo ateities.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotr. iš pašnekovės asm. arch.