Aukštadvario kraštui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys

Darbą pradeda naujos kadencijos savivaldybių tarybos. Antrą kadenciją dirbti krašto labui prisiekė Trakų rajono savivaldybės tarybos narė, ilgametė Aukštadvario seniūnijos seniūnė Jadvyga Dzencevičienė, išleidusi keturias šiam kraštui skirtas knygas: „Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapijai 100 metų“ (2013), Fotoalbumas „Aukštadvaris per laiko tėkmę“ (2015), „Aukštadvario krašto šviesuoliai“ I tomas (2018), „Aukštadvario krašto šviesuoliai“ II tomas (2022).

Su ja ir kalbamės apie Aukštadvarį, su juo susijusius rūpesčius ir veiklą.

Gerb. Jadvyga, dirbate naujos kadencijos Trakų rajono taryboje. Kokie motyvai paskatino kandidatuoti į rajono tarybą ir kokius lūkesčius puoselėju?

2018 metais, sulaukusi 65 metų amžiaus pasitraukiau iš valstybės tarnybos – Trakų rajono savivaldybės administracijos Aukštadvario seniūnijos seniūnės pareigų. Deja, iš aktyvios veiklos vis dar neplanuoju trauktis. Taryboje dirbu jau antrą kadenciją.

Kandidatuoti į savivaldybės tarybą – reiškia tęsti savo pradėtus darbus ir būti naudinga Trakų rajono savivaldybei, o ypač Aukštadvario seniūnijai.

Kokių Tarybos sprendimų Aukštadvario labui reikėtų?

Aukštadvario kraštas – tai viena ryškiausių Lietuvos vietovių, išsiskirianti unikalia gamta, garsia istorine praeitimi ir darbščiais kūrybingais žmonėmis. Todėl, manau, Aukštadvario kraštui turi būti skiriamas ypatingas Trakų rajono savivaldybės vadovų dėmesys, ypač Aukštadvario seniūnijos infrastruktūros plėtrai.  Mums reikia Aukštadvario kultūros rūmų, bendruomenės namų plėtros,  jaunimo užimtumui  geros sporto salės, stadiono, dviračių takų. Nors gyvename ežerų apsuptyje, bet neturime tinkamo paplūdimio, valčių nuleidimo vietos. Svajonėse yra irklavimo sporto plėtra, dalį irklavimo sporto iš Trakų norėtume perkelti į Aukštadvario ežerus. Norėtume daugiau asfaltuotų vietinės reikšmės kelių, gerinančių seniūnijos gyventojų susisiekimą ir dar daug visko, kas pritrauktų jaunas šeimas sugrįžti į šį gražųjį gamtos kampelį ir tęsti tėvų bei senelių tradicijas.

Ilgus metus dirbote Aukštadvario seniūnijos seniūne, ar palikusi šias pareigas galite ramiai vaikščioti miestelio gatvėmis, ar dar vis dėliojate mintis, ką reikėtų sutvarkyti, kuo pasirūpinti?

Džiaugiuosi, kad  ir šiandieną daugelis gyventojų mane dar vadina seniūne. Šios pareigos paliko didžiulį pėdsaką mano gyvenime. Tai ne pareigos, tai – mano gyvenimo būdas.  Būdama savivaldybės taryboje, esu vienintelė  nuo Aukštadvario krašto, todėl tvirtai atstovausiu šio  krašto žmonėms.

Žinoma, palikus seniūno pareigas iš pradžių buvo labai sunku. Tačiau visuomet stengiuosi bendrauti su jaunais seniūnais, padėti, patarti jiems. Juk patirtis ateina palengva, svarbu yra turėti gerą požiūrį į seniūno pareigas, žinoti, kad gali ne tik dieną, bet ir naktį kartais būti reikalingas žmonėms.

Dėl ko labiausiai skauda širdį, vaikštant po Aukštadvarį, o gal net keliaujant po seniūnijos teritoriją?

Labiausiai skauda širdį dėl suniokotos Aukštadvario žemės ūkio mokyklos, turinčios 100-metę savo istoriją, ugdžiusios tvirtus specialistus Lietuvos kaimui. Profesinio mokymo mokyklos įsteigimas Aukštadvaryje 1923 metais ir jos 100-metė veikla – tai  gilių profesinio ugdymo sėkmingų tradicijų plėtra, nuo kvalifikuotų namų ūkio šeimininkų, gebančių ne tik gerai šeimininkauti, bet ir tvarkyti namų ūkio pajamas iki smulkaus verslo organizatorių ugdymo dabartinei rinkos ekonomikai ir jos plėtrai. Deja, šiuo metu dalis buvusių praktinio mokymo pastatų, mokyklos bendrabutis  perduoti į Valstybinį turto fondą, o prie Aukštadvario gimnazijos įkurtas tik profesinio mokymo skyrius.

Skauda širdį dėl AB „Lietuvos paštas“ Aukštadvario padalinio uždarymo. „Mobilus laiškanešys“ – tai tik gražiai skambanti sąvoka, bet patikėkit, žmonės jo laukia po atviru dangumi, ar lietui lyjant ar snaigėms krintant… Dėl šių priežasčių krūvos neišdalintų laiškų susikaupia  AB „Lietuvos paštas“  Trakų padalinyje arba grįžta siuntėjams. O juk nuo seno kiekvienas bažnytkaimis turėjo pašto skyrių.

Vadovaujate asociacijai „Aukštadvario žiburiai“. Kodėl kilo mintis įsteigti tokią asociaciją, ką ji jungia, kuo užsiims?

Dirbdama seniūnės pareigose, mačiau, kad seniūnijoje yra daugelis vyresnio amžiaus žmonių, sugrįžusių iš didmiesčių saulėlydžiui į Aukštadvarį. Šie žmonės yra išsilavinę, aktyvūs, norintys veiklos. Tuomet 2014 m. lapkričio 14 d. įsteigėme asociaciją „Aukštadvario senjorai“. Tačiau tai buvo tik tikslinė žmonių grupė, kuri negalėjo teikti ir laimėti projektus. Tuomet priėmę jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių, 2016 metais keitėme pavadinimą į asociaciją „Aukštadvario žiburiai“. Asociacijos tikslas – kultūrinė – švietėjiška veikla, galinti teikti ir laimėti projektus. Šiuo metu Trakų krašto VVG laimėtu projektu esame įkūrę edukacinę klasę – virtuvę, kurioje yra visiškai sukomplektuota įranga ir vedami edukaciniai užsiėmimai. Asociacija užmezgė ryšius su Šilutės rajono savivaldybės Juknaičių ir Kelmės rajono savivaldybės Budraičių bendruomenėmis, su kuriomis vykdome  pažintines keliones, kultūrinius – švietėjiškus mainus.

 Ką Jums reiškia Aukštadvaris?

Mielieji, Aukštadvaris yra didžiausias mano turtas. Juk turtas – ne auksas ir ne pinigai. Tai laimė, kai ją kitiems daliname, tai džiaugsmas, kurį širdimi auginame. Šiandieną didžiausias mūsų turtas yra laikas. Deja, jis nesustabdomai bėga ir niekada vienodai nesikartoja nei ši diena, nei debesys danguje…

Esu gimusi ir užaugusi Aukštadvario seniūnijoje. Baigusi tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijusi žemės ūkio gamybos organizatorės specialybę , sugrįžau atgal  į Trakų rajoną. Darbinė mano veikla buvo labai įdomi, leidžianti nuolatos tobulėti. Iš pradžių – 4 metai vyr. ekonomistės pareigos kolūkyje, po to 27 metai Aukštadvario žemės ūkio mokyklos ekonominių disciplinų vyr. mokytoja, 13 metų Trakų rajono savivaldybės administracijos Aukštadvario seniūnijos seniūnė ir 4 mano paskutiniai veiklos metai – administracijos vadovės pareigos Trakų kredito unijoje.  Per šį laikotarpį  išpurenau patį derlingiausią gyvenimo žemės dirvoną ir jame išbėriau man Dievo dovanotas išminties ir gerumo sėklas. Dėkoju tiems žmonėms, kurie yra ir  buvo mano stiprioji dalis. Dėkoju savo vaikams, kurie taip pat apsigyveno Trakų rajono savivaldybėje, o anūkai lanko Trakų savivaldybėje esančias mokyklas ir darželius. Pagrindiniai saitai, dėl ko mums čia gyventi yra labai gera – tai mielas mūsų kraštas. Tai  nuostabi gamta ir čia gyvenantys nuostabūs žmonės, su kuriais taip ir norisi eiti kartu ir niekada nesustoti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė