Mokytoja įvardijo, kokią naudą vaikams duoda netradiciniai ugdymo metodai ir kurie iš jų efektyviausi

Pedagogų trūkumas ir didelis darbo krūvis neretai į šalį nustumia pagrindinę mokytojo misiją, kuri yra ne tik įkalti į mokinių galvas žinias ar paruošti juos egzaminams. 

„Mokytojo pareiga – pamažu „auginti“ ne tik vaikų akademinę pažangą, bet ir jų kultūrinį suvokimą. Mokydamas tam tikros disciplinos gali patirti tikrąjį džiaugsmą – ugdyti vaikus, regėti, kaip jie keičiasi, įveikia netinkamo elgesio ar žinių spragas, stebėti, kaip jie atranda savo stipriąsias puses, vis labiau pasitiki savimi“, – sako „Erudito“ licėjaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jurgita Maironienė.

Ji įsitikinusi, kad tam, jog tiek mokytojas, tiek mokiniai patirtų tikrąjį ugdymo džiaugsmą, būtina rasti įdomias žinių pateikimo formas. Mokytoja pasidalino, kokius netradicinio ugdymo metodus pasitelkia pamokose ir kokią naudą jie duoda vaikams.

Nuo mišraus mokymosi būdo iki pamokų traukinyje ar Novaraisčio pelkėje

Kuomet veiklos tikslas – tam tikro dalyko išmokimas, Jurgita pasakoja pamokose naudojanti mišrų mokymosi būdą. „Šio metodo esmė ta, kad vaikai dirba grupėse, kurių veiklą koordinuoja patys mokiniai-mentoriai. Tiesa, visose klasėse yra vaikų, kuriems susikaupti pavyksta tik mokantis individualiai, todėl jiems stengiuosi sudaryti būtent tokias sąlygas. Su mokiniais taip pat organizuojame „atvirkštines“ pamokas – keli mokiniai ateina parengę naują pamokos temą ir kartu su mokytoju organizuoja mokymosi procesą savo klasės draugams“, – pamokose naudojamais metodais dalijasi mokytoja. 

Mokymo procesą itin praturtina integravimo metodas. Integruotas pamokas J. Maironienė siekia organizuoti netradicinėse erdvėse, nes laikosi nuostatos, jog vaiko žodynas plečiasi tik tada, kai jis turi galimybę įgyti naujų patirčių. „Dažnai literatūros tekstuose perteikiamas emocijas sustiprinu kino edukacijos ugdymo bazės, LRT mediatekos bei „Nepatogaus kino“ repertuaro filmų peržiūromis, esu vedusi pamokas botaniko sode, traukinyje, autobuse, Kazlų Rūdos miškuose, ne kartą su mokiniais kūrėme tekstus grožėdamiesi Kauno marių pakrančių horizontais, Nemunu, Baltijos jūra, sėmėmės kūrybiškumo bei žinių kino, dramos teatre, įvairiuose muziejuose ir saugomuose gamtos rezervatuose, sakmių ir pasakų veikėjų pėdsakų ieškojome Novaraisčio pelkėje“, – pasakoja mokytoja.

Jai atrodo ypač svarbu ugdyti mokinių kūrybiškumą, plėsti jų kalbines išraiškos priemones. Tokį ugdymą ji  visuomet pirmiausia pradeda nuo asmeninės mokinių patirties: „Mokiniai fiksuoja ir pasidalina, kokią smulkiąją tautosaką mena ir vartoja seneliai bei tėvai, su vyresniaisiais atliekame net lietuviškų keiksmažodžių paplitimo tyrimą, domimės savo giminės kilme, tarmėmis. Atlikdami užduotis mokiniai daro interviu, filmuoja trumpametražius dokumentinius filmus, ruošiasi viešosioms kalboms“. 

Netradiciniai ugdymo metodai – ką jie duoda mokiniams?

Pasak „Erudito“ licėjaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, efektyviausius ugdymo metodus kiekvienai klasei pavyksta pritaikyti tik tada, kai ji jau pažįsta vaikus, žino jų mokymosi stilių, gebėjimus ir numano, ko jiems reikia ir trūksta. „Tik geriau pažinusi mokinius renkuosi metodus ir dažniausiai tai būna aktyvūs mokymosi būdai, skatinantys vaikų komunikacinę kompetenciją, savarankiškumą, kūrybiškumą, kritinį mąstymą, patenkinantys natūralų vaiko poreikį būti aktyviam“, – pasakoja ji.

Labai svarbu, pasak mokytojos, klasėje sukurti saugią aplinką, kurioje visi noriai dalintųsi asmeninėmis patirtimis, jautriais pasakojimais, galėtų be baimės ir varžymosi kalbėti, reflektuoti. „Be šilto ryšio ir saugios emocinės aplinkos klasėje joks pedagoginis metodas nebus produktyvus“, – akcentuoja ji.

Pasak Jurgitos, geras mokytojas yra tas, kuris ne tik moka taikyti jau išbandytus mokymo metodus, tačiau įsiklauso ir jaučia, koks žinių perteikimo būdas konkrečiu momentu yra paveikus: „Pati stengiuosi organizuoti darbą taip, kad vaikas turėtų sąlygas pažadinti savo pojūčius, kad jam būtų įdomu, nauja, interaktyvu ir tokiu būdu vyktų tikrasis mokymasis“.

Anot pedagogės, mokytojo vaidmuo – tai būti mokinių mentoriumi, kuris suteikia kuo daugiau savarankiškumo: ne moko, o padeda mokytis pačiam, pamokos turinį pateikia įpindamas jį į pasaulinį kontekstą ir visada motyvuoja bei paaiškina, kur ir kaip bus pritaikytos dalyko žinios gyvenime. Toks mokytojas kuria savo aplinkoje bendruomenišką ryšį ir atvirai dalinasi bei skatina bendradarbiauti kitus. „Jei tau, kaip piliečiui, svarbu įskiepyti vertybes, pakreipti jauno žmogaus suvokimą, tu negali skaičiuoti savo darbo valandų“, – akcentuoja mokytoja.

Tinkama aplinka atsiskleisti būtina ne tik vaikui, bet ir mokytojui

J. Maironienė džiaugiasi, kad gali tobulėti ir augti kaip mokytoja, padedama puikių kolegų – mylinčių savo darbą, neskaičiuojančių asmeninio laiko, palaikančių švietėjiškas idėjas. „Erudito“ licėjuje dirbu antrus metus ir niekada nepamiršiu įspūdžio, susidaryto vos po pirmojo susitikimo su kolegomis: itin laisva, draugiška aplinka, skatinanti kūrybiškai mąstyti, priimanti visų skirtybes bei gerbianti autentiškumą“, – pasakoja ji.

Jurgita atkreipia dėmesį, kad tokioje aplinkoje ir vaikai jaučiasi itin gerai: „Jiems sudarytos sąlygos mokytis kūrybiškai, pažįstant ne tik artimiausią aplinką, tačiau ir daug keliaujant, nuolat susipažįstant su ryškiomis asmenybėmis. Pats didžiausias džiaugsmas vaikams – tai mokytojai ir auklėtojai: kiekvienas iš jų – įdomi ir įvairiapusė asmenybė“.

Mokytoja pastebi, kad siekiant įvairiapusio ugdymo „Erudito“ licėjuje akcentuojami mąstymo įpročiai, savarankiškumas, saviraiška, atsakomybė, mokiniai nuo pradinių klasių dalyvauja projektų kūrime, tad kiekvienas vaikas turi progą atrasti savo stiprybes, pajausti savo vertę, išsiskirti savo žingeidumu ar kūrybiškumu.

Dovilė Juršytė