Šklėrių kaimo kapinaitėse iškilo naujas kryžius

Gražiausi Dainavos girios pušynėliai tarsi nusagstyti nedideliais, įdomias istorijas turinčiais  šilų kaimeliais. Juose nuo senų senovės gyva bendruomeniškumo dvasia, o čia gyvenantys žmonės yra ypatingi, jie puoselėja protėvių tradicijas, yra darbštūs, svetingi ir nuoširdūs. Vienas iš tokių – vos keletas kilometrų nuo sienos su Baltarusija įsikūręs nedidukas Šklėrių kaimas. Gerbdami tradiciją, šklėriškiai mažytėse, pušynėlyje už kaimo  esančiose kapinaitėse pastatė naują kryžių. Jis pakeitė 1981 metais šioje vietoje kaimo vyrų pastatytą kryžių, kuris jau buvo papuvęs, jo viduje paukščiai buvo net lizdą susisukę.

Naują kryžių pašventinęs Kabelių parapijos klebonas Bronius Krakevičius pagyrė Šklėrių kaimo gyventojus, gerbiančius šiose kapinaitėse besiilsinčius savo artimuosius.

Kryžiaus padarymą ir pastatymą inicijavęs iš Šklėrių kilęs Jonas Mortūnas pasidžiaugė, kad jis kapinaitėse iškilo bendromis kaimo gyventojų pastangomis. Penkių metrų ilgio kryžių iš pušies padarė kryždirbys Alvydas Raugala iš Druskininkų, vieni kaimo vyrai padėjo pastatyt, kiti jį nudažė. Meistras ant naujojo kryžiaus pritvirtino Kristaus kančią, kurią dzūkai vadina Dzievulio mūkele, nuo ankstesniojo, 1981 metais pastatyto kryžiaus, todėl jame įrašytos ir dvi datos. Kiek šklėriškiai atmena, didelis kryžius kaimo kapinaitėse stovėdavo visada. Anksčiau įvairių religinių švenčių metu prie jo degdavo žibalinė lempa, žvakės, žmonės poteriaudavo.

Šklėrių kaimo žmonės visada buvo dvasingi. J. Mortūnas  pasakojo, kad lenkmečiu šklėriškiai tikrai labai kovojo už lietuvybę ir savo gimtinę. Štai jo proprosenelis Juozas Karlonas 1911 metais su kitais vyrais iš Ratnyčios į Kabelių kaimą pervežė ir čia pastatė bažnyčią.  Jis 1935 metais padarė ir kaimo kryžkelėje pastatė tvirtą, penkiolikos metrų Šv. Kazimiero kryžių – kaip liudijimą, kad Šklėrių žmonėms nebaisi jokia okupacija. Antrąjį kryžių, taip pat penkiolikos metrų, jau Atgimimo laikais, 1989 metais, padarė ir toje pat vietoje pastatė Juozo Karlono brolio sūnus Vincas Karlonas. Na, o šiuo metu kaimą puošia trečiasis, to paties meistro padarytas ir pastatytas kryžius.

Po maldų prie naujojo kryžiaus Jonas Mortūnas visus pakvietė į savo tėvų  sodybą. Šklėriškiai džiaugėsi, kad kryžiaus pašventinimo įškilmė tuo pačiu buvo gera proga susirinkti ir seniesiems kaimo gyventojams, ir jų vaikams bei vaikaičiams, ir naujakuriams.

Kabelių parapijos klebonas B. Krakevičius palaimino suneštinių dzūkiškų vaišių stalą ir susirinkusius kaimo žmones. Dvasininkas palinkėjo šklėriškiams  būti sveikiems ir savo kūnu, ir savo siela.

Šklėriškiai prisiminė kaimo istoriją, pasidalino prisiminimais apie anksčiau čia gyvenusius žmones, kiekvienos šeimos atstovas papasakojo savo giminės istoriją. Praeityje jame buvo ne vienas šimtas gyventojų, buvo nemažai vaikų ir jaunimo, vienu metu veikė net dvi pradinės mokyklos, o  šiuo metu gyvena keturiasdešimt gyventojų. Nepaisant to, kaime yra tvirti bendrystės saitai. Šklėriuose vėl pamažu kuriasi jaunos šeimos, yra vaikų, atnaujinamos sodybos, graži gyventojų bendrystė.

Vyresnieji žmonės pasakojo, kad nors jų seneliams ir tėvams teko kęsti lenkų okupaciją, bet žmonės visais laikais buvo labai draugiški, tikri savo kaimo patriotai, lietuvybės puoselėtojai. Visi buvo labai patenkinti, kad vėl turėjo puikią progą pabendrauti ne tik su senokai matytais kaimynais, giminaičiais, bet ir susipažinti su naujai čia įsikūrusiais.

Rūta Averkienė