R. van Voren: Psichikos sutrikimų turinčiųjų nuomonė yra esminė kuriant sveikatos paslaugas

Rugsėjo pradžioje į Vilnių suvažiuos aukščiausio lygio psichiatrijos ir psichologijos specialistai iš įvairių pasaulio šalių. Savo pranešimus jie skaitys pirmą kartą rengiamoje konferencijoje „Rethinking Mental Health Care“, kuri telkia dėmesį į žmogaus teises psichiatrijoje ir psichikos sunkumus išgyvenančių asmenų įtraukimą į visuomenę bei jiems tinkamų paslaugų kūrimą. Konferencijoje dalyvaus ir pusantro šimto specialistų iš Ukrainos – iš Lvivo juos nemokamai į mokymus apie karo traumas atveš trys autobusai.

Konferenciją remia LR Sveikatos apsaugos ministerija, o apie būsimas temas, specialius mokymus, pranešėjus ir kitas ypatybes pasakoja vienas iš konferencijos organizatorių, jau daugiau nei 20 metų Lietuvoje gyvenantis profesorius, žmogaus teisių aktyvistas Robertas van Vorenas.

Konferencijos „Rethinking Mental Health Care“ programa įspūdinga – 40 psichikos sveikatos ekspertų iš įvairių pasaulio šalių. Kokius pranešėjus turėtų išklausyti kiekvienas, atėjęs į LDK Valdovų rūmuose vyksiančią konferenciją? Kuo didžiuojatės, kad pavyko prikviesti į šią konferenciją?

Sunkus klausimas! Kartais kai peržiūriu programą, negaliu patikėti, kad pavyko surinkti tokią pranešėjų komandą. Iš tiesų dalyvaus visais aspektais aukščiausio lygio ekspertai. Atvyks psichiatrijos guru iš Šveicarijos Norman Sartorius, kurį žino visi. Taip pat dalyvaus geriausias epidemiologas psichikos sveikatos srityje Graham Thornicroft iš Didžiosios Britanijos, buvęs FGIP tarptautinės tarybos vadovas, turime geriausiai žinomą žmogų su išgyventa patirtimi – Charlene Sunkel iš Pietų Afrikos Respublikos, Piers Gooding iš Australijos, kuris yra vienas iš geriausių prievartos sukeltų sutrikimų specialistų, Helen Herrman, buvusi Pasaulio psichiatrijos asociacijos vadovė, irgi iš Australijos, Europos psichiatrijos asociacijos prezidentas Peter Falkai iš Vokietijos. Visgi manau, kad įdomiausias dalykas yra tai, kad mums pavyko į vieną vietą surinkti kalbėtojus, kurių įprastai vienoje konferencijoje nepamatysi – jie iš skirtingų sričių. Vienus išvystumėte psichiatrijos konferencijose, kitus – konferencijose apie inovacijas psichikos sveikatos srityje, dar kitus – žmogaus teisių konferencijose, o čia visus galėsite išklausyti vienoje vietoje per tris dienas.

Telkiate didelį dėmesį į psichikos sunkumus išgyvenusius ir išgyvenančius asmenimis, jų įtraukimą į visuomenę. Kokie kiti konferencijos „Rethinking Mental Health Care“ išskirtinumai?

Nėra nė vienos psichiatrijos konferencijos, kuri telktų dėmesį į žmogaus teises psichiatrijoje. Mano vadovaujama organizacija FGIP – Federation on Global Initiative in Psychiatry (liet. Federacija „Globali iniciatyva psichiatrijoje“), išimtinai tuo ir užsiima, todėl visada tikėjomės konferencijos, kur žmogaus teisės psichiatrijoje bus kertinės temos, o ne šalutinės.

Kadangi organizuojame viską patys, nusprendėme nedaryti jokių kompromisų tam tikrose srityse: pirmiausiai, tai sąmoningai neturime jokių rėmėjų iš farmacijos pramonės. Antras dalykas – didelis dėmesys skiriamas žmonėms su išgyventa patirtimi ir trečia – nusprendėme labai kruopščiai atsirinkti savo partnerius. Bendradarbiaujame tik su tokiais, kurie turi tokį patį požiūrį į žmogaus teises kaip mes.

FGIP įsitikinę, kad į psichikos sveikatos apsaugos paslaugų kūrimą turi būti įtraukti žmonės, kurie tomis paslaugomis naudojasi, žmonės su išgyventa patirtimi, angliškai juos vadiname People with lived experience (PLE). Paslaugos turi būti individualizuotos ir paremtos pagarba, žmonių orumo išlaikymu.

Klientas turi turėti galimybę išsakyti savo nuomonę. Jeigu prekybos centrai visad klausia klientų, ko jie norėtų, kodėl negali to paties būti psichikos sveikatos srityje? Aišku, teoriškai viskas skamba labai gražiai, bet su sunkesniais atvejais yra ir komplikuotesnių situacijų. Kada gali gydyti asmenį prieš jo valią? Jei jis atsisako naudoti medikamentus, ar turėtum su tuo sutikti ar visgi jei reikia vaistų, juos skirti ir priversti juos vartoti.

Konferencijos dalyviams rodysime dokumentini filmą „Emma wants to live“ (liet. „Emma nori gyventi“), tai istorija apie merginą, kuri serga anoreksija ir galiausiai miršta būdama labai jauna. Filmas buvo kurtas Emmos pageidavimu ir jame iškyla didysis klausimas – ar turėjo psichikos sveikatos specialistai jai leisti numirti?

Gydymo metodai labai keičiasi. Tarkim, anksčiau buvo manymas, kad jei žmogus girdi balsus – jam reikia paskirti vaistų, kad tai baigtųsi. Afrikoje tradicinės šamanų medicinos atstovai tiesiog perduria ausį – taip žmogus nieko negirdi, bet tai neišsprendžia balsų jo galvoje problemos. Svarbu išmokyti žmogų, kaip susidoroti su tais balsais, kaip su tuo gyventi.

Ši konferencija yra kaip ciklo uždarymas, todėl ją organizuodamas visad prisimenu kolegą Saulių Pečiulį, kuris labai prisidėjo prie FGIP veiklos. Koncertu metu prisiminsime jį. Šis renginys labai remiamas Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos, ministras Arūnas Dulkys atidarys konferenciją. Tai suteikia labai šiltą jausmą ir parodo, kad per 30 metų mums pavyko kai ko pasiekti.

Papasakokite, kokia organizacija yra FGIP – Federation for Global Initiave in Psychiatry?

FGIP buvo įkurta kaip žmogaus teisių organizacija, oponuojanti psichiatrijos išnaudojimui politikos tikslams, pavyzdžiui, kai disidentai ar valdžios oponentai yra guldomi į psichiatrijos ligonines, kai jiems išgalvojamos diagnozės. O kai Sovietų Sąjunga suiro, rėmėme žmones, norėjusius sukurti humanišką ir etišką psichikos sveikatos paslaugų sistemą.

Tai gana keista organizacija. Įkurta ji buvo Paryžiuje, tada keletą metų veikė iš Ženevos, bet kadangi aš tapau vadovu, perkėliau būstinę į Olandiją. Nuo 2000-ųjų pradėjome steigti regioninius biurus, turime vieną Vilniuje, taip pat Sofijoje, Tbilisyje ir Džafnoje (Šri Lankoje).

Kadangi tapome nepriklausomų subjektų federacija, sutarėme, kad kiekvienas biuras gali vystytis savo pasirinkta kryptimi, kol tai atitinka FGIP etikos principus. Todėl visi padaliniai skirtingi. Tbilisio padalinys faktiškai yra Valstybinio universiteto Socialinės psichiatrijos fakultetas, telkiantis dėmesį į traumų psichologiją. Sofijos biuras yra paslaugų teikėjai, didelė organizacija su maždaug 60 darbuotojų. Vilnius labiausiai dirba su mokymais, Džafnoje telkiamas dėmesys į paslaugų, paremtų bendruomene, suteikimą.

FGIP yra kaip skėtis joms visoms. Nustato taisykles, politiką, turime tarptautinę tarybą. Ją sudaro 16 narių iš viso pasaulio. Joje yra psichologų, psichiatrų, teisininkų, socialinių darbuotojų, žmogaus teisių aktyvistų ir asmenų su išgyventa patirtimi. Mūsų nuomone, psichikos sveikatos problemas sprendžianti sistema turi būti paremta bendruomenės požiūriu, ne institucijų. Kad tie žmonės galėtų būti visuomenėje, jaustis visuomenės dalimi.

Kodėl organizuodami šią konferenciją atsisakėte farmacijos įmonių rėmimo?

Turime labai griežtas korporatyvinio rėmimo taisykles, net griežtesnes nei Britų karališkojo psichiatrijos koledžo, o jos vienos griežčiausių pasaulyje (juokiasi). Kai farmacijos įmonė pamato mūsų gaires, jie dingsta. Taip, jie gali prisidėti finansiškai, bet mes jų produktų nereklamuosime, daugeliu atveju net negalime viešinti jų logotipo. Farmacininkų tikslas – parduoti vaistus. Mūsų tikslas – gera žmonių savijauta. Ir čia vaistai nevaidina esminio vaidmens. Taip, dažnai jie būtini, bet ne esminiai. Be to, tai transliuoja neteisingą žinutę psichikos problemų turintiems – imk, gerk vaistus ir būsi sveikas. Taip nėra, šios ligos gydomos kompleksiškai.

Be to, žinau atvejų, kai farmacijos kampanijos bando „prastumti“ naują diagnozę tarptautiniame sutrikimų klasifikatoriuje, kad suformuotų rinką savo produktams. Todėl nenorėjome jų pinigų.

Teko girdėti, kad konferencijai paskirsite dalį savo gautos premijos už nuopelnus psichikos sveikatos srityje.

Taip, spalį gausiu apdovanojimą už humanizmą psichikos sveikatos srityje. Tai amerikiečių apdovanojimas, teikiamas kartą per metus dviem arba trims žmonėms. Šįkart būsime dviese. Nusprendžiau visą gautą sumą paskirti Ukrainai. Dalis bus skirta apmokėti specialistų iš Ukrainos dalyvavimą šioje konferencijoje, likusią dalį skirsiu kitokiai pagalbai, skirtai ukrainiečiams.

Gal galite papasakoti daugiau apie mokymus specialistams iš Ukrainos?

Kai prasidėjo karas, tapo aišku, kad norime padėti Ukrainai susidoroti su karo pasekmėmis ir kad nenorime nė vieno žmogaus, palaikančio Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje. Atsimenu, kad 2008 m. Prahoje vyko Pasaulio psichiatrijos asociacijos konferencija, kurioje buvo Sakartvelo ir Rusijos delegacijos. Situacija buvo itin nemaloni, nes rusai buvo labai agresyvūs, šaukė ant kartvelų, pateisindami invaziją į Sakartvelą. Konferencijoje, kurioje kalbama apie žmogaus teises, negaliu įsivaizduoti jokių panašių situacijų. Visgi yra žmonių iš Rusijos, kurie nepalaiko savo valdžios ir smerkia jų pradėtą karą. Nemanau, kad juos reiktų pašalinti vien dėl tautybės ar kalbos. Todėl nusprendėme, kad registruojantis kiekvienas dalyvis turi pažymėti, kad pasisako už šalių suverenitetą ir yra prieš kitų šalių invaziją į autonomiškas valstybes.

Taigi atvyks kelios grupės žmonių, kuriems dalyvavimas nekainuos. Tai žmonės iš Baltarusijos, kurie padėjo savo valdžios represijų aukoms, taip pat 150 ukrainiečių atvyks autobusais iš Lvivo, jiems bus apmokėtos registracijos ir apgyvendinimo išlaidos. Jiems rengiame pusantros dienos trukmės mokymus apie karo traumas. Tai darome dėl dviejų priežasčių – pirma norime pagerinti jų žinias apie karo traumas, kurių jiems prireiks savo šalyje, o antra – tai investicija į ateities Ukrainos psichikos sveikatos paslaugas. Tikimės, kad ta sistema po karo bus kitokia nei jam prasidėjus. Tai šuolis į priekį, siekis krizę paversti galimybe.

Ar ukrainiečiai nori pasinaudoti šia galimybe, ar aktyviai registruojasi?

Taip, susidomėjimas labai didelis. Registracija jau uždaryta, nes visos 150 vietų užsipildė gan greitai. Kadangi norinčių buvo ir daugiau, padarėme laukiančių sąrašą – jei kažkas iš užsiregistravusių negalės atvykti, tuomet tie žmonės gaus vietą. Laukiančiųjų sąraše jau irgi yra beveik dvidešimt asmenų. Yra ir tokių ukrainiečių, kurie nori dalyvauti už pilną kainą, nes nori būti tikri, kad pateks į konferenciją.

Bus ir mokymai jauniesiems Lietuvos psichiatrams. Ko bus mokoma tenai?

Šiuos mokymus organizuoja Lietuvos jaunųjų psichiatrų asociacija. Mokymus ves daugiausiai patirties sukaupę, galima sakyti, šios konferencijos žvaigždės – Graham Thornicroft ir Norman Sartorius, jie mokys apie lyderystę. Jaunieji specialistai išmoks esminius dalykus apie prezentacijų rengimą, partnerių paieškas, straipsnių rašymą, tyrimų vykdymą ir t.t. Ten galės dalyvauti labai ribotas skaičius žmonių, kandidatus atrinko asociacija, o dabar dalyvius renkasi patys pranešėjai.

Ir dar vieni mokymai – asmenims pagal patirtį, psichikos sunkumus išgyvenusiems?

Taip, Sveikatos apsaugos ministerijos prašymu organizuojame pusdienio mokymus asmenims su išgyventa patirtimi iš Lietuvos. Tikimės, kad tai padės jiems įkurti Vartotojų organizaciją Lietuvoje. Jos beviltiškai reikia. Seniai jau reikia NVO, kuris atstovautų asmenims, išgyvenusiems psichikos sunkumus. Ministerijai tai svarbu, jie nori ryšio su klientais, nori žinoti, ko jiems reikia. Viliamės, kad per šiuos mokymus susipažinsime su žmonėmis ir identifikuosime tuos, kurie galėtų imtis lyderystės šioje srityje, įkurtų Vartotojų organizaciją, kuri taptų stipriu ministerijos partneriu. Žmonės vis dar gali registruoti į šiuos užsiėmimus mūsų svetainėje: https://www.rethinkingmnh.org/registration/ . Iš viso bus 50 dalyvių, tad labai laukiame žmonių su asmeninėmis patirtimis. Jų nuomonė labai svarbi.

Kodėl šiai konferencijai pasirinkote LDK Valdovų rūmus?

Tai didelis renginys. Rugsėjo pradžioje Vilniuje vis dar puikus oras, norėjome, kad dalyviai galėtų dalyvauti konferencijoje, kuri vyksta malonioje aplinkoje ir yra pačioje Vilniaus širdyje, kad išėję galėtų susipažinti su gražiu Vilniaus senamiesčiu. Viskas pasiekiama pėsčiomis. Tai neįprasta vieta konferencijai, bet aš visą laiką ieškau ypatingų vietų. Aplinka padeda sukurti atmosferą. Čia juk istorinis pastatas, su valdovų istorija. Psichologiniu požiūriu taip pat gerai surengti konferenciją apie psichikos sveikatos ateitį toje vietoje, kur ant senų pamatų buvo pastatytas naujas pastatas. Pirmą vakarą po priėmimo bus koncertas, kuriame pasirodys Lietuvos publikai jau neblogai žinomas pianistas iš Ukrainos – Aleksėjus Botvinovas. Jam tai bus ypatingas vakaras, nes pusė publikos bus iš Ukrainos.

Mes šią konferenciją organizuojame tokią, kokia visad norėjome, kad būtų psichikos sveikatos konferencija. Dabar joje labai daug sluoksnių. Kai kurie jau klausia – tai kada kita? Aš apsipilu prakaitu – man reikia pirmiau surengti šią, nes tai yra pati didžiausia konferencija, kokią teko organizuoti. Bet kas žino – gal žmonės sakys, kad viskas buvo puikiai ir bandysime daryti viską, kad būtų antroji „Rethinking Mental Health Care“ konferencija, kuri būtų unikali ir kitokia nei visos esamos psichikos sveikatos konferencijos.