Mindaugas Jonušas: gyvūnų gerovė privalo tapti labai konkreti

Gyvūnų globa ir priežiūra reglamentuota įstatymais, tačiau, deja, šiais neramiais laikais tenka pastebėti, kad vis dažniau entuziazmas laikyti gyvūną atvėsta ir jie tampa neatsakingo elgesio aukomis.

Jau senai bendradarbiaujantis su spauda Mindaugas Jonušas, tapęs savanoriu gyvūnų globos įstaigos Nuaras pagalbininku komunikacijos su visuomene srityje, dalyvaudamas įstaigos veikloje kasdien mato skaudžias neatsakingo elgesio su keturkojais pasekmes. Mindaugas mano: tam, kad galėtum kalbėti apie būtinumą gyvūnams suteikti namus pats turi parodyti pavyzdį.

Tiesą sakant, matydamas liūdnas šeimininkus praradusių, patekusių į nepažįstamą aplinką šunelių ar katinėlių akis, negali likti abejingu. Taip ir atsirado Mindaugo namuose Bela, suteikianti daug gražių akimirkų savo naujajam šeimininkui.

Apie tai, kaip šiuolaikinė gyvūnų globos įstaiga padeda savo globotiniams rasti šeimininkus, kokius džiaugsmus ir rūpesčius kelia keturkojis draugas paprašėme papasakoti Nuaro komunikacijos vadovo Mindaugo Jonušo.

Tapęs mielo šunelio šeimininku prisijungėte prie žmonių, kurie siekia humaniškesnio elgesio su gyvūnais, bendrijos. Kokių elgesio su gyvūnais pokyčių, kokios pažangos siekia gyvūnų prieglaudų steigėjai? Kaip keičiasi gyvūnų laikymo kultūra pasaulyje ir Lietuvoje?

Šunelis vardu Bela visai netikėtai tapo mano globotiniu ir įsikūrė namuose. Ko gero panašiai, kaip ir visa mano veikla, gyvūnų globos namuose – VŠĮ Nuaras buvo netikėtas sprendimas.

Gyvūnų laikymo namuose kultūra keičiasi visame pasaulyje, mažiau tenka išgirsti apie skandinamus ar klaidinamus ar kitaip žiauriai atsikratomus gyvūnus, deja, tenka pripažinti, kad iki gyvūnų gerovės, kaip ir dėl apskritai gerovės, dar yra labai toli.

Turime daug didesnį procentą paliekamų prieglaudose keturkojų nei tų, kuriems suteikiami namai. Sužinome ir daug atvejų, kai dėl įvairiausių priežasčių, o neretai ir todėl, kad gyvūnai atsiduria pas nebrandžius šeimininkus, yra grąžinami atgal, patyrę įvairių nelaimių.

Suteiktos viltys gyvūnui yra sudaužomos ir taip dar labiau jie yra traumuojami.

Pažanga tik ta, kad išmokome galbūt pasidalinti, pastebėti problemas, nebesame abejingi žiauriam elgesiui, vis daugiau atsiranda norinčiųjų pagelbėti, nors tai ir menki sąmoningumo daigai, tačiau viltingai noriu tikėtis, jog iš to išaugs dideli vaisiai.

Galime tikėtis gerų pokyčių, juolab, kad kiti metai Seimo yra pavadinti, gyvūnų gerovės metais.

Kaip pasirinkote savanorišką veiklą gyvūnų prieglaudoje? Kas lėmė jūsų sprendimą priglausti namuose šuniuką?

Visa tai atsitiko kažkaip spontaniškai… Visai netikėtai ir tikrai neplanuotai. Toks jau mano likimas – gyvenimo įvykiai ir pasirinkimai gali tikrai nustebinti. Visada norėjau prisidėti prie gyvūnų globos organizacijos veiklos ir jų globotinių gerovės, mėgstu gamtą, bendravimas su gyvūnais teikia džiaugsmo, bet širdyje kirbėjo viena mintis, ar tikrai sugebėsiu susitvarkyti ne su galbūt padidėjusiu darbo krūviu, o širdį paliečiančiomis emocijomis.

Man yra brangūs ir svarbūs gyvūnai, todėl jų gerovė man visada buvo ir yra svarbi ir, mano nuomone, svarbus kelias į žiaurumo ir kančios mažinimą pasaulyje, kilnaus žmogiškumo išraiška.

Ir štai visai netikėtai buvau pakviestas prisidėti prie gyvūnų gerovės jau ne tik samprotavimais, emociniais nusiteikimais laisvu laiku, tačiau labai praktiškai ir konkrečiai. Tapau savanoriu VŠĮ Nuaras fondo komunikacijos vadovu ir man tai svarbu ne dėl to, kad norėčiau kuo nors pasižymėti, o dėl realių galimybių: šviesti, informuoti, atstovauti, padėti.

Tai veiklos kryptis, kuri dabar man tapo daugiau nei vien tik darbinė veikla. Tai ir pasirinkimas tapti gynėju, „balsu" tų, kurie šiandien susiduria su žmonių agresija ir išdavyste, benamyste ir sunkumais, bet negali patys savęs apginti. Šiandien gyvūnų gerovei užtikrinti turime susitelkti visi: visuomenė ir valstybinės institucijos ir kiekvienas labai asmeniškai prisiimti atsakomybę už tuos, kam tampame šeimininkais ir norime suteikti namus.

Gyvūnas ne daiktas, ne pramoga, ne pliušinis žaisliukas, kurio nusibodus nusprendžiame atsikratyti, išmesti , o gyva ir turinti jausmus būtybė, kuri taip pat nori būti sociali ir reikalinga. Tai – draugas, kuris gamtos sukurtas būti laimingu, mylėti ir būti mylimas.

Na, o Belos atvykimas gyventi į mano namus sustiprino įsitikinimą, jog veiklos kryptis prasminga, padrąsinti tuos, kas ketina įsigyti globojamą gyvūną, priminti apie būtinybę suteikti beglobiams gyvūnams namus.

Kas būdinga tokiai įstaigai? Kaip ji gali padėti naujokui gyvūno šeimininkui?

Visada, atidavę globėjams gyvūną, stengiamės palaikyti ryšį su globėjais ir padėti, patarti, būti arti. Ištikus bėdai, globos namų komanda visada skuba profesionaliai į pagalbą. Kitaip sakant, norime ir siekiame, kad visi mes – įstaigos darbuotojai, savanoriai ir globėjai – taptume viena, didele šeima, kad visi bendrai ir solidariai praktiškai kurtume tą gerovę, apie kurią vis garsiau kalbama.

Patekę iš įprastos aplinkos į specialią įstaigą gyvūnai patiria įvairių išgyvenimų, jų istorijos būna sukrečiančios. Tikriausiai ir Bela ne išimtis. Kaip ji pateko į prieglaudą?

Bela yra taip vadinamų ir skandalingai nuaidėjusių daugyklų rezultatas. Pakliuvusi dar maža į globos įstaigą ji kantriai laukė, kol praeis visi teismų procesai ir atsiras galimybė jai rasti namus. Niekada neturėjusi šeimininko Bela su dideliu pasitikėjimo avansu atkeliavo pas mane ir tas labai matosi iš jos prisirišimo ir atsidavimo. Ji, lyg tikra šeimininkė, dairosi po namus. Pasikeitė jos elgesys. Ji išdrąsėjo, tapo gyvesnė.

Kuo skiriasi gyvūnas, kurį naujas šeimininkas gauna iš privačių žmonių ir iš prieglaudos?

Pats didžiausias skirtumas tas, kad dažniausiai iš privačių žmonių į namus patekęs augintinis būna neskiepytas, nečipuotas ir nekastruotas. Kaip pastebime, dažnas viso to rezultatas – augintinis ar net su prieaugiu patenka pas mus. Tuo tarpu iš prieglaudos paimtas šunelis, katinas atitinka visus reikalavimus, be kurių jokia prieglauda negalėtų dovanoti augintinio. Galiausiai kiekvienas žmogus, kuris suteikia gyvūnui namus, pasirašo sutartį, pagal kurią jis įsipareigoja atsakingai laikyti gyvūną namuose.

Ar pasikeitė šunelis, radęs naujus namus? Ar tiesa, kad posakis „ne vien duona sotus“ tinka ir, kalbant apie gyvūnus?

Taip tikrai. Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome ir suteikiame namus, pasitikėjimą, viltį. Gyvūnui reikia ne tik duonos, bet ir atsakingos globos. Svarbiausia, kad Bela pasijuto reikalinga, turinti ir šeimininką, ir namus. Tai reiškia ne tik globą, bet ir pagalbą, ir atsakomybę, ir rūpestį atsirandant įvairioms problemoms.

Ką galėtumėte patarti žmogui ketinančiam įsigyti gyvūną?

Pirmiausia įsitikinti, ar tikrai ir kodėl jis nori to augintinio. Jei tik pažaisti ar pagloboti, galima ateiti pasavanoriauti į globos namus arba tapti laikina globa besirūpinančių žmogumi. Tačiau jei asmuo ir jo šeima yra tikrai pasirengę, nepaisant nieko, priimti į namus šunelį ar kačiuką, turime suprasti, kad kaip ir šeimose, rūpindamiesi jos nariais, taip ir globodami turime nebijoti audrų ar sunkumų, kurie gali ištikti. Augintinis nėra tiktai žaisliukas ar prekė, kuria lengvai atsikratome, kai nusibosta. Suteikime tik saugius ir pastovius namus tiems, kuriuos išsirinkome.