Rita Valčiukaitė: esperanto – tarsi išsigelbėjimo ratas

Apie esperanto kalbą sužinojau 1990 m. iš savo tuometinio viršininko – Vilniaus Hidrogeologijos ekspedicijos Šiaulių skyriaus vadovo. Tuo laiku mes tyrinėjome karstinius reiškinius Biržų ir Pasvalio rajonuose. Lietuvišku gipsu susidomėjo kinai, ir skyriaus vadovas buvo pakviestas atvykti į Kiniją deryboms. Nors jis ir gerai mokėjo anglų kalbą, bet jam nepavyko susikalbėti su kinais be vertėjo, nes jie jį kalbino kažin kokia jam negirdėta esperanto kalba. Tai užgavo mano šefo savimeilę, ir jis nusprendė išmokti šią keistą kalbą, kad daugiau nereikėtų naudotis vertėjo paslaugomis. Kadangi kinai ruošėsi atvykti į Lietuvą apžiūrėti gipso klodų, aš taip pat panorau su jais susikalbėti ir pradėjau mokytis esperanto kalbos.
 
Kurį laiką kartu su šefu lankėme Šiaulių esperantininkų klubo „Ruto“ („Rūta“) organizuojamus kursus, kuriuos vedė Birutė Popeniukienė. Tačiau per šiuos kursus nedaug ką išmokau. Kinai taip ir neatvyko, kaip buvo žadėję, o 1992 m., apskritai, pagal etatų mažinimą buvau atleista iš šio darbo. Turbūt taip ir būčiau apleidusi mokslus, jei ne vienas nutikimas. Esperanto kursų dėstytoja pakvietė mane kartu su ja vykti į Baltijos esperantininkų dienas, kurios tais metais buvo organizuojamos Tartu (Estijoje). Nors esperantiškai sugebėjau pasakyti tik vieną-kitą žodį, bet sutikau su ja važiuoti.
 
Renginyje kaip tik dalyvavo esperantininkas iš Kinijos, ir tai buvo pirmasis užsienietis, su kuriuo susipažinau. Susikalbėti su juo man nelabai kaip sekėsi, bet atsisveikinant visgi apsikeitėme adresais. Dequan Yu dėstė esperanto kalbą pedagoginio instituto studentams, todėl ją gerai mokėjo. Rašydavo ilgus, net kelių lapų laiškus, daug pasakodavo apie savo šalį, šeimą ir t.t. Man buvo didžiulis iššūkis visa tai perskaityti ir dar kažkaip, nors dviem-trimis eilutėmis atsakyti. Negana to, kinas užprenumeravo man jo šalyje leidžiamą esperantininkų žurnalą, kurį perskaityti, žinant tik keletą žodžių, buvo neįmanoma. Todėl nieko kito ir neliko, kaip, pasiėmus į rankas žodyną ir gramatikos vadovėlį, savarankiškai mokytis.
 
Tuo metu esperanto man buvo tarsi išsigelbėjimo ratas, nes naujo darbo taip ir nepavyko rasti, neviltis ir baimė smelkėsi į širdį. Jei ne esperanto kalbos mokymasis ir susirašinėjimas su draugais iš įvairiausių šalių, turbūt depresija būtų visiškai užvaldžiusi. Labiausiai mane gelbėjo laiškai, kurių laukdavau lyg šventės, kurie mane įkvėpdavo, neleisdavo visiškai sugniužti. Nepaisant to, kad esame vienas nuo kito atskirti šimtais ar tūkstančiais kilometrų, gyvename skirtingose kultūrose, bet mus jungia artumo jausmas, lyg būtume viena didelė šeima. Ir be galo gera sužinoti, kaip ir kuo gyvena tavo „brolis“ ar „sesuo“ kitame pasaulio krašte, kokie džiaugsmai ar kokios bėdos jį/ją aplanko.
 
Kai jau buvau pramokusi esperantiškai rašyti, 1995 m. vienas iš susirašinėjimo draugų pakvietė kurį laiką pasisvečiuoti Prancūzijoje. Vykau drebančia širdimi, neįsivaizdavau, ar pavyks susikalbėti. Viena yra rašyti laiškus žodyno pagalba, o kita – tiesiogiai bendrauti. Tačiau gana greitai persilaužiau ir, rodosi, visai neblogai susikalbėjau su vietiniais esperantininkais. Viešnagės metu buvo be galo įdomu pakeliauti po šalį, pamatyti joje verdantį gyvenimą ne turisto akimis, o per vietinių žmonių išgyvenimus, išgirsti jų požiūrį į įvairius dalykus.
 
Paragavus šiek tiek esperantiškos duonos, ratas kaip mat įsisuko, ir iš jo ištrūkti jau buvo nebeįmanoma. Atsirado noras išbandyti save, savanoriaujant esperantininkų organizacijose bei renginiuose. Ir 1996 m. draugijos „Esperarto“ kvietimu patraukiau į Suomiją. Tuo metu galvoje kirbėjo daugybė egzistencinių klausimų, bet atsakymų į juos niekur nepavyko rasti. Tačiau, apie tai išsikalbėjus su šios draugijos įkūrėju Börje Eriksson, įvyko stebuklas. Jis man davė paskaityti esperanto kalba leidžiamo žurnalo „Kosmos“ keletą numerių, ir ten radau kai kurios atsakymus į mane kankinusius klausimus.
 
Taip esperantiškas siūlas 1999 m. nuvedė mane į Daniją į Martinus institutą, kuris ir leidžia šį žurnaliuką, bei Martinus centrą, kur vyksta mokymai. Martinus – tai danų filosofas, parašęs veikalą apie visatos sandarą, jos dėsnius, žmogaus evoliuciją. Martinus centras įsikūręs gražioje vietoje ant jūros kranto, čia susirenka norintieji studijuoti Martinus veikalą. Taip pat čia atvyksta nemažai ir užsieniečių, todėl kiekvienos vasaros pabaigoje pora savaičių mokymai vyksta įvairiomis kalbomis, tame tarpe ir esperanto.
 
Esperanto man padėjo susipažinti su Martinus kosmologija, ir tokiu būdu padėti pamatą dvasiniuose ieškojimuose. Kadangi tuo laikotarpiu lietuvių kalba apie savistabą, saviugdą ar panašiomis temomis nebuvo daug literatūros, tai ryte rijau Martinus knygas, keletą iš jų išverčiau iš esperanto į lietuvių. Galima sakyti, kad esperanto dėka mano gyvenimas pasisuko visai kita kryptimi.
 
Ir toliau užsiėmiau savanoryste, du metus (1999-2001) dirbau sekretore Lietuvos esperantininkų sąjungos namuose Kaune, 2004 ir 2005 m. po pora mėnesių savanoriavau Vokietijoje esperanto centre Herzberg ir 2008 m. du mėnesius Šveicarijoje esperanto namuose Šo de Fone. Kadangi visose trijose organizacijose dirbau administracinį darbą, tai turėjau galimybę įsigyti įdomios patirties, išsamiau susipažinti su esperantininkų veikla tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, pamatyti esperantininkų judėjimo, tarpusavio bendravimo pliusus ir minusus. Tuo laikotarpiu išgyvenau daug nuostabių akimirkų, bet tuo pačiu teko patirti ir nemalonių dalykų. Deja, tarp esperantininkų kaip ir visur kitur irgi pasitaiko pykčio, pavydo, apgaulės ir t.t.
 
Nors esu dalyvavusi, o kai kada ir savanoriavusi įvairiuose renginiuose kaip Pasaulinis kongresas, Baltijos esperantininkų dienos, Zamenhofo dienos, Valčių žygis, Rudens dienos Suomijoje ir t.t., tačiau man labiau patinka nedideli susitikimai. Jų metu galima artimiau bei šilčiau pabendrauti. O tokių susitikimų buvo tikrai daug, ir apie juos išliko malonūs prisiminimai.
 
Kol kas dar nesu išsirinkusi gražiausios esperantiškos frazės, bet mėgstu sakyti: „Ĉio estas tre bona – Viskas yra labai gerai.“
 
Rita Valčiukaitė
 
Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-%E2%80%93-pomegis-teikiantis-daug-geru-emociju
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/e%C4%89-guto-malgranda-konstante-frapante-traboras-la-monton-granitan
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kalba-atverusi-langa-i-pasauli
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sugrizusi-i-seniai-pradeta-eiti-esperanto-kelia
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-kunligas-tutan-mondon
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-kalba-tarybiniais-metais-buvo-langas-i-pasauli
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-kunligas-tutan-mondon
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sub-la-sankta-signo-de-l%E2%80%99espero
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/marius-banaitis-estas-mi-esperantisto
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-kalba-yra-ir-pomegis-ir-nauju-pazinimu-galimybe
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/per-esperanto-por-mondpaco-kaj-amikeco-%E2%80%93-%C4%9Dis-revido-%C4%9Dis-revido-%C4%9Dis-revido
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/idealistoj-neniam-maljuni%C4%9Das
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aida-cizaite-pasigavau-%E2%80%9Ezaliaji-virusa%E2%80%9C-nuo-kurio-isgyti-neimanoma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ne-dankinde-sed-kisinde
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/povilas-jegorovas-esperanto-%E2%80%93-kalba-yra-reikalinga-lygiateisiam-ir-demokratiskam-bendravimui-