BUSK

Nori išvengti užprogramuotų gyvenimo sunkumų, pasikeisk vardą

Tokius žodžius išgirdau maždaug prieš keturis dešimtmečius. Kai baigiau ekskursiją, prie manęs priėjo moteris ir paklausė, kaip jai nueiti iki miesto centro. Pasakiau, kad dalį kelio mes galime eiti kartu, o paskui jai liks tiesus kelias. Tad nebeliks jokio pavojaus pasiklysti. Socialistiniais laikais moters klausimai atrodė kiek keistokai.
„Ar tu tikinti?“ – staiga paklausė moteris.
Prisipažinsiu, kiek sutrikau, tad kiek patylėjusi pasakiau: „Aš krikštyta“
„Dauguma mūsų krikštyti. Bet ir krikštas, ir visos apeigos nedaug ką bendro turi su tikėjimu“, – tais laikais, kai buvo neigiamas Dievo buvimas, moters žodžiai kėlė dar didesnį atsargumą.
„Ko ji iš manęs nori?“ – galvoje sukosi mintis. O moteris kalbėjo apie dalykus, kurių tada negalėjau net suvokti.
Kai priėjome sankryžą, kurioje mums reikėjo atsisveikinti, moteris staiga paklausė: „Ar tu gerai jautiesi, turėdama tokį vardą – Genovaitė? Jo nešama programa labai sunki. Nori išvengti užprogramuotų gyvenimo smūgių, pakeisk vardą.“
„Mane retai kas tikru vardu vadina“, – truktelėjau pečiais.
„Tačiau dokumentuose įrašytas vardas Genovaitė?“
„Taip“, – atsakiau.
„Pakeisk. Prisimink, kas raštu užrašyta, ir kirviu neiškaposi.“
Moteris nusišypsojo ir ramiai nužingsniavo mano parodyta kryptimi. Ėjau ir negalėjau atsikvošėti nuo jos žodžių. Išties nuo pat vaikystės negalėjau susitaikyti su savo vardu. Man jis atrodydavo svetimas ir per daug oficialus. Visada maloniau pasijusdavau, kai mane vadindavo Genute.
Prisimenu, ėjau ir galvojau: o juk keistai gavau šį vardą… Tėvas norėjo, kad mane pakrikštytų Eugenija. Ir atsitik tu man taip, kad kūmai, kol nuvažiavo iki bažnyčios, tėvo nurodytą vardą pamiršo. Prisiminė tik tiek – vardas siejasi su Gene, bet labai ilgas. Pagalvojo klebonas ir pasakę, kad ilgesnio vardo už Genovaitę, ji nežino. Taigi lyg ir pati savo vardą pasirinkau.
Tačiau, kaip paprastai būna, viskas užsimiršta. Vėliau sužinojau, kad Genovaitė ne tik kad šventas, bet dar ir Paryžiaus globėja.
Kai įvairūs sunkumai ir išgyvenimai ėmė lavina griūti, ne sykį prisimindavau sutiktos moters patarimą. Tačiau keisti vardo vis nesiryžau.
Retsykiais paieškodavau internete šv. Genovaitės istorijos, bet taip ir nepavykdavo surasti.
Kol vieną dieną tarsi pati įkrito senokai bernardinai.lt paskelbta informacija.
Pasirodo, Genovaitė gimė apie 422 metus Nanterre, netoli Paryžiaus. 15 metų liko našlaitė ir pasišventė Dievui, prisijungdama prie grupės Dievui atsidavusių merginų, kurios, nors ir nešiojo jas išskiriantį abitą, tačiau gyveno ne vienuolyne, o kiekviena savo namuose, atsiduodama atgailai ir artimo meilės darbams.
451 metais Paryžiui iškilo didžiulė Atilos vadovaujamų hunų užpuolimo grėsmė. Paryžiečiai susiruošė trauktis iš miesto. Genovaitė įtikino juos pasilikti mieste, pasitikint dangaus pagalba. Tačiau ne visi norėjo jai pritarti, Genovaitei net grėsė mirties nuosprendis. Praslinkus hunų pavojui, Genovaitei teko susidurti su nederlingų metų sukeltais sunkumais. Keliaudama plaustu Senos upe, iš valstiečių ji sugebėjo parūpinti grūdų, kuriuos paskui dosniai išdalijo.
Užmezgė artimą draugystę su karaliais Childeriku ir Chlodovėjumi I (dar vadinamu Kloviu arba Chlodoveku). Pasinaudodama savo padėtimi, sugebėjo užtarti ir išlaisvinti daugybę politinių kalinių.
Mirė apie 502 metus. Ant jos kapo buvo pastatyta kukli medinė oratorija, kuri tapo pirmuoju garsios abatijos branduoliu.
Žinoma, kiekvieno mūsų gyvenime yra kilimų ir kritimų, yra gerų ir nelabai gerų dienų. Tačiau norime mes ar ne pripažinti, bet vardas turi įtakos. Ir turi įtakos iki tol, kol mes sąmoningai nenutraukiame energetinių sąsajų su savo vardo atsinešta programa. Vėliau neretai net nesuvokiame, kad ne mes patys, o vardas pradeda vadovauti mūsų gyvenimo įvykiams. Ir sustabdyti tai gali tik pats žmogus, padėkodamas vardui už suteiktas pamokas, jas giliai suvokdamas ir prisiimdamas atsakomybę u- savo paties gyvenimą. Tikriausiai knieti paklausti: ar aš susigyvenau su vardu? Manau, kad taip.