Smėlynės bibliotekoje pristatyta Virginijos Rimkuvienės knyga „Jis vadina mane mama“

Balandžio 28-osios vakaras Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos padalinyje – Smėlynės bibliotekoje – prisipildė emocijomis ir jautrumu. Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę buvo pristatyta žurnalistės, rašytojos Virginijos Rimkuvienės naujausia knyga „Jis vadina mane mama“. Susitikimas su rašytoja – vienas iš bibliotekos projekto „Literatūros ir meno kaleidoskopas“ renginių. Jį finansavo Panevėžio miesto savivaldybė.

„Jis vadina mane mama“ – atvira ir jautriai papasakota tikra istorija apie vaiko globą. Pagrindinis knygos personažas – nuo penkerių Virginijos šeimos globojamas Artūras, vadinęs ją mama nuo pirmo jų susitikimo. Nors vaiko globa nebuvo nuolatinė (Artūras su Virginijos šeima leido tik laisvadienius, atostogas), tačiau sudėtingas herojaus gyvenimo būdas labai stipriai palietė rašytojos šeimą ir ją pačią.

Rašytoja Virginija Rimkuvienė prisipažino, kad ši knyga rašyta ilgai – aštuonerius metus. Pasak viešnios, jai reikėjo išrašyti, iškalbėti šią istoriją ir su ja sietus jausmus ir išgyvenimus. Nors rašytoja šiai knygai adresato neturėjo ir net dvejojo, ar kam nors ji patiks, tačiau sulaukta tikrai daug puikių skaičiusių atsiliepimų. Šį leidinį skaito visi: mamos, vyrai, turintys ir neturintys vaikų. Papasakota istorija visus taip įtraukia, kad daugelis pradėję negali atsitraukti ir perskaito ją  „vienu prisėdimu“.

Knyga prasideda nuo viršelio – jo atsiradimo istoriją autorė taip pat papasakojo. Pasak Virginijos Rimkuvienės, sprendimo buvo ieškota ilgai. Norėjosi, kad viršelis taptų užuomina į tamsią istoriją su viltinga pabaiga. Seno, tamsaus lango vaizdinys su jame šviečiančiu kaktusu buvo tai, ko reikėjo. Buvo atsiklausta ir knygos herojaus nuomonės: Artūrui patiko mamos pasirinkimas.

„Jeigu negali rašyti atvirai, geriau nerašyti visai“ –  tai viena svarbiausių taisyklių rašytojos kūrybinėje veikloje. Nuo vaikystės nemokančiai meluoti rašytojai, tiesa – svarbiausias dalykas gyvenime. „Tiesa – tarsi skalpelis, kuriuo perpjauname tvinksintį pūlinį. Tai padaryti gali būti skaudu ir nemalonu, bet be to neįmanoma pagyti. Sunkiausia pripažinti tiesą apie patį save“, – teigė rašytoja. Pasak Virginijos Rimkuvienės, būtent toks ir buvo knygos „Jis vadina mane mama“ tikslas.

Susitikimo metu Virginija Rimkuvienė neslėpė, kad jai teko ir vis dar tenka patirti įvairių išgyvenimų ir jausmų dėl globotinio Artūro elgesio. Knygos herojui šiuo metu jau 21-eri, tačiau pagalbos jam vis dar prireikia: „Buvau naivi tikėdamasi, kad Artūrui sulaukus 18-kos, jo globos poreikis sumažės, – atviravo viešnia. – Nutiko priešingai. Jam išėjus iš vaikų namų, mes tapome bene vieninteliais galinčiais jam padėti žmonėmis, tad tos pagalbos prireikia net daugiau nei anksčiau. Džiaugiuosi, kad net sunkiausiais periodais mūsų ryšys nenutrūko, kad Artūras turi vietą, kurią gali vadinti namais, ir žmones, kuriems jis rūpi ir kurie juo rūpinasi.“ Renginio dalyviai įsitraukė į pokalbį – turėjo klausimų viešniai ir patys mąstė, kaip pasielgtų būdami rašytojos vietoje.

Ketvirtadienio vakaras su Virginijos Rimkuvienės istorija neprailgo, o renginyje paliestos globos, tėvų ir vaikų santykių, veikiančių institucijų vaidmens temos nepaliko abejingų. Simboliška, kad susitikimas su knygos „Jis vadino mane mama“ vyko Motinos dienos išvakarėse – tokiomis aplinkybėmis beribės Mamos Meilės tema tampa ypač artima ir jautri.

Vaida Žalienė
Vyresn. metodininkė komunikacijai ir projektų valdymui
Virginijos Rimkuvienės nuotrauka