Senovės pasakojimai vis dar jaudina – pirmokų lizdeikiečių išvyka į Kauną

„Mano genties nebėra. Yra tušti trobesiai. Užkaltos durys ir langai. Ir nors seniai tuščia, aš vis vien grįžtu ten. Mintimis. Grįžtu susitikti“, – rašė Ieva Simonaitytė.

Pirmosios R klasės gimnazistai pasinaudojo proga, kai sutapo literatūros kurso kūrinio skaitymas ir spektaklio Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyksmas. Mokiniai nuvyko į Kauną, stebėjo režisieriaus Agniaus Jankevičiaus inscenizaciją pagal minėtos lietuvių literatūros klasikės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, prisiminimus bei autorės publicistinius straipsnius. Prieš tai aplankė Kauno pilį, senamiestį.

Pažymėtina, kad į ekskursiją pirmokai vyko drauge su bendraklasiais ukrainiečiais. Ukrainiečiai nepabūgo gido pasakojimo, vaidinimo lietuvių kalba. Klasės auklėtojai teko „apsiginkluoti“, „apginkluoti“ auklėtinius gido įranga ir versti visus sakomus, klausomus tekstus.

Keliaujant į Kauną, lietui barbenant į autobuso lango stiklą, ukrainietė mergaitė, žiūrėdama pro langą, atsiduso: „Noriu namo, į Ukrainą…“ (,,Хочу домой, на Украину…”)

Lyjant ieškota pastogės, todėl pirmiausiai apžiūrėta viena seniausių Lietuvos mūrinių pilių – Kauno pilis (mokiniams tą dieną objektą leido lankyti nemokamai). Gidė Liudmila Vitkienė aiškino, jog pilis XIV amžiuje pastatyta, kad atremtų kryžiuočių antpuolius. Aplink statinį įsikūrė gyvenvietė, iš kurios išaugo Kauno miestas. XVI amžiuje, kai pilis nebeteko gynybinės reikšmės, joje veikė kalėjimas.

Penkių aukštų muziejuje pateikti svarbiausi Kauno pilies istorijos faktai, vaizdai, autentiški ir atkurti eksponatai, surinkti pilies tyrinėjimų metu: strėlių antgaliai, iečių galai, kirvis, keraminių indų šukės, menantys XIV amžiaus kryžiuočių ordino antpuolius. Požemyje gyvena pilies vaiduoklis – galima su juo pasilabinti, šiaip pabendrauti – vaizdo projekcija atkartoja lankytojo judesius; žvanga grandinės, ginklai, žvengia žirgai… Kas nori, išmėgina viduramžių grandines, nusifotografuoja prie „gėdos stulpo“, XVI – XIX amžiuje Vakarų Europoje naudoto baudžiant nusikaltėlius.

Apžiūrėta šalia pilies 2018 metais pastatyta Vyčio skulptūra „Laisvės karys“, kurios nepriėmė į Lukiškių aikštę Vilniuje. Autoriai – skulptorius Arūnas Sakalauskas, menininkai Borisas Krylovas ir Olesius Sidorukas iš Ukrainos. Ukrainoje skulptūra ir buvo nulieta. Senamiestį teko apžiūrėti greituoju būdu, nes, kaip minėta, lijo.

Didžiausią įspūdį visiems kėlė spektaklis „Gentis“. 1 R jaunuoliai iš salės ėjo tylėdami, susimąstę, ukrainietės mergaitės – ašarodamos. Polina sakė: „Išmoksiu lietuvių kalbą, tapsiu aktore ir vaidinsiu kaip jie [aktoriai].“ („Выучу литовский, стану актрисой и буду играть как они.)

Kitaip ir negalėjo būti, nes jaudina paskutinės gyvos Šimonių šeimos atstovės Rožės skaudus pasakojimas apie savo gentį, giminę. Ieva Simonaitytė romane „Aukštujų Šimonių likimas“ per savo asmeninį patyrimą kalba apie bendriausius žmonėms dalykus: meilę, tikėjimą, viltį. Jaunuoliams ypač įdomi buvo pirmosios meilės, karti išdavystės patirtis.
2014 metų balandį režisierius Agnius Jankevičius romaną pasirinko norėdamas patikrinti, ar 1935 m. parašytas kūrinys gali gyventi mūsų laiku: „Man įdomu, ar tokio pobūdžio senoviška medžiaga ir leksika gali reflektuoti dabar, nedarant didelių postmodernių intervencijų į patį Ievos Simonaitytės tekstą.“ Kaip rodo lizdeikiečių pirmokų patirtis – gali!
 
Alvydė Panova
Lizdeikos gimnazijos mokytoja