Ingos Radavičienės fotografijų paroda „Čia laikas sustoja ir nieko neskauda“

Balandžio 1 dieną, 17. 30 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Jaunimo padalinyje (Tilžės g. 9) vyks Ingos Radavičienės fotografijų parodos „Čia laikas sustoja ir nieko neskauda“ (R.Š.) atidarymas. Tai – festivalio „Žalias ošas”, vyksiančio birželio 19 dieną, įžanginis renginys. Atidarymo metu gros ir dainuos Jonas Baltokas ir „Jie du“.

Parodoje eksponuojama 22 autorės fotografijos.
Parodos kuratorius – Martynas Jankevičius.
Paroda veiks balandžio 1 d. – gegužės 1 d.
Inga – drąsi ir be galo gyvybinga asmenybė, kuri savyje sėkmingai derina veiklumą ir meditaciją, komunikabilumą ir vienišystę.

Ingos įsižiūrėjimo, įsijautimo į gamtą aplinka tai jos šeimos sodyba netoli Šiaulių. Ingos ir Egidijaus rankomis išpuoselėta atoki erdvė, kuri per ritualines šventes virsta besijuokiančių laimingų žmonių buveine, o šiaip eilinę metų dieną – tai ramybės, buvimo savimi ir su savimi oazė.

Į šią tylos oazę mes galime patekti tik per Ingos pasiūlytą mums langelį – jos fotografiją.
Fotografija pripildyta gamtos alsavimo ir žmogiškojo žvilgsnio, santykio su žemės Motulės mums dovanojamais sąmonės srauto fiksažais.

Ingos fotografinėje kompozicijoje beveik visada yra horizontas, pusiausvyros linija, kuri svarstyklių nenusveria nei vieną, nei į kitą pusę. Jos stabilumo ir pasitikėjimo likimu priežastis, matyt, yra prigimtinės savybės, kurios leidžia Ingai atsiverti pasauliui ne tik kaip įdomiai pašnekovei, renginių organizatorei, vaikų svajonių išpildytojai, bet ir kaip individualiai kūrėjai, keliaujančiai tam tikru, tik jai vienai suprantamu ir būdingu keliu.

Žiūrovų mintys tebūnie panardintos į Ingos sugautus saulėtekius ir mėnultekius, kaip ji sako.
Vanduo, sušalę žolynai, voratinkliai, akmenys, dangus, tiltas, grafinis katino siluetas, jos pačios pėdos, – viskas nuspalvinta nykstančios raudonos spalvos deriniais. Net, regis, saldu burnoje nuo džiaugsmo, kad pavyko nufotografuoti šviesos ir tamsos persiliejimą, oro virptelėjimą, vėją, kuris šiandien toli, už septynių kalnų, už septynių pievų.
Nes viskas, o viskas, taip skausmingai laikina ir taip didingai amžina. Deja.

Sondra Simana