21-ąjį gimtadienį švenčiantis „Baltų centras“ skatina latvių ir lietuvių bendrystę

Po „Baltų centro“ pasikalbėjimų“ ciklo paskaitos, skirtos Latvių literatūros vertimų metams. Laura Laurušaitė (2023-10-25).

Lapkričio 19-oji – Latvijos nepriklausomybės atkūrimo diena, o lapkričio 20-ąją savo 21-ąjį gimtadienį švenčia Šiauliuose veikianti asociacija „Baltų centras“, stiprinanti lietuvių ir latvių bendrystę, skatinanti geriau pažinti vieniems kitus, susipažinti su kaimynų kultūra, literatūra, kalba. Apie šio centro misiją ir veiklą kalbamės su šio centro vadove, Vilniaus universiteto, Šiaulių akademijos, Regionų plėtros instituto vyresniąja mokslo darbuotoja doc. dr. Regina Kvašyte.

Gerb. dr. Regina, kokia „Baltų centro“ svarbiausia misija – puoselėti baltiškumą ar skatinti dviejų ir kaip patvirtino genetiniai tyrimai broliškų tautų vieni kitų pažinimą?

Asociacija „Baltų centras“ Šiauliuose veikia nuo 2002 metų. Šiemet lapkričio 20 dieną asociacijai sukaks dvidešimt vieneri. Toks pavadinimas suteikia pagrindo manyti, kad puoselėjame baltiškumą. Žinoma, baltiškumas yra mūsų šaknys, tačiau tiksliau būtų kalbėti apie lietuviškumą ir latviškumą. nes pagrindinis „Baltų centro“ tikslas – suartinti gyvuosius baltus, padėti lietuviams ir latviams geriau vieniems kitus pažinti. Centro nariai, įvairių profesijų bei veiklos sričių žmonės, domisi Latvija ir jos kultūra, visuomeniniu gyvenimu. Tai darome keliomis kryptimis: skleidžiame informaciją apie Latviją Šiauliuose ir, jeigu yra progų, plačiau Lietuvoje, dalyvaujame renginiuose, susijusiuose su lietuvių ir latvių istorijos, kultūros ir visuomeninio gyvenimo aktualijomis ir patys tokius organizuojame, kaupiame informaciją apie ryšius su Latvija bei tarpininkaujame ieškant naujų bendradarbiavimo galimybių, palaikome ryšius su panašiomis organizacijomis Lietuvoje ir už jos ribų ir pan.

Susidomėję vieni kitais, galime tapti įdomesni pasauliui, kur dažnai esame matomi kaip visuma. Apie tai nemažai kalbama ir 2022 metais parengtame Užsienio reikalų ministerijos pranešime Latvijos ir Lietuvos strateginiai įsipareigojimai ir pasirinkimai neramumų ir didžiųjų valstybių varžymosi amžiuje. Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo perspektyvos, tiesa, kartais prijungiant ir Estiją. Nors kalbiniu požiūriu (būtent kalbų giminingumas yra baltiškumo pagrindas) estai nėra indoeuropiečiai, kaip rytų baltai lietuviai ir latviai, o finų-ugrų kalbų šeimos tauta, visas tris valstybes jungia geografinė padėtis prie Baltijos jūros, panašus likimas sovietmečiu ir išsilaisvinimas iš Sovietų Sąjungos okupacijos. Tai yra bendrystės pagrindas. Be to, didesnę teritoriją iš toli turbūt lengviau pamatyti…

Tam, kad mes, lietuviai ir latviai, suartėtume, reikia domėtis antrąja baltų tauta ir šalimi įvairiais aspektais. To siekia ir dėl to veikia „Baltų centras“, taip pat kiti baltistikos centrai bei panašios organizacijos Lietuvoje ir Latvijoje. Visada galima norėti, kad būtų daugiau veiklų ir apie jas būtų garsiau kalbama, bet labiausiai turbūt reikia asmeninio noro sužinoti kažką naujo apie artimiausius kaimynus. Jeigu prisimintume pasakymą, kad pasaulis yra margas, prie to prisideda ir baltiškumas. Vis dėlto per prievartą nieko ir niekuo nesudominsi. Čia norėčiau prisiminti latvių dramaturgo Gunaro Priedės pjesę pavadinimu Es jūs piespiedīšu mīlēt Raini, t. y. Aš jus priversiu mylėti Rainį, tapusį populiariu naujosios frazeologijos vienetu.

Be to, dar reikėtų pasvarstyti, kokiomis sritimis domimės: politika, ekonomika, kultūra, sportu, o gal skandalais, nelaimėmis. Masinėje žiniasklaidoje būtent skandalingi įvykiai sulaukia daugiausia atgarsio. Na, dar ir sporto pasiekimai, ypač jeigu jie susieja lietuvius ir latvius, kaip, pavyzdžiui, dabar „Žalgiryje“ žaidžiantis latvis Rolandas Šmitas. O ką kalbėti apie šių metų pasaulio krepšinio čempionato varžybas tarp Lietuvos ir Latvijos rinktinių – kiek aistrų jos kėlė ir kiek susidomėjimo sulaukė… Dar susidomėjimo sulaukia Lietuvoje ir Latvijoje gyvenančios ir veikiančios antrosios baltų tautos kultūros srities asmenybės: aktorė ir režisierė Viktorija Streiča, buvę Latvijos nacionalinės operos vyriausieji dirigentai Gintaras Rinkevičius ir Modestas Pitrėnas bei kai kurie kiti asmenys.

Europos ir pasaulio kultūrai svarbus tiek senasis baltiškumas, tiek šiuolaikinis lietuviškumas ir latviškumas. Lietuvių bei latvių kalbų mokoma pasaulio universitetuose, mokslininkai visame pasaulyje jomis domisi. Viena iš domėjimosi apraiškų yra kas penkerius metus paeiliui Lietuvoje arba Latvijoje vykstantys tarptautiniai kongresai. Pernai rudenį nuotoliniu būdų jį surengė Latvijos universitetas. Dėl susiklosčiusios neaiškios pandeminės situacijos rengiantis jam, dalyvavo tik kiek daugiau nei 200 mokslininkų iš viso pasaulio, anksčiau dalyvių skaičius būdavo gerokai didesnis. Su kalbų mokymu susiję ir užsienio aukštosiose mokyklose dirbantiems lietuvių ar latvių kalbos dėstytojams rengiami seminarai tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Iš pastarojo meto gerųjų naujienų Lietuvoje noriu paminėti Vilniaus universiteto dėstytojų Agnės Navickaitės-Klišauskienės, Eglės Žilinskaitės-Šinkūnienės ir Vytauto Rinkevičiaus išleistą šiuolaikišką latvių kalbos mokymo priemonę lietuvių studentams „Skaidrs!“ (Aišku!). Šiais metais pasirodė jos tęsinys aukštesniam lygiui „Skaidrāks!“ (Aiškesnis!). Tai tik keli žingsniai, kuriais humanitarai gali praktiškai prisidėti prie baltiškumo populiarinimo pasaulyje – skleisti žinią apie mūsų kalbas, apie kultūrą, istoriją ir pan. Daugelyje sričių galėtume rasti pavyzdžių, kai įvairių specialybių žmonės pagal galimybes pasaulį supažindina su savimi kaip savo šalies atstovu lietuviu ar latviu, taip puoselėdami tautinę tapatybę.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos buvo išsakytas ketinimas mokyklose vietoj dabar dominuojančios rusų kalbos tarp kitų užsienio kalbų siūlyti rinktis ir latvių kalbą. Tai būtų dar vienas žingsnis baltų vienybės sustiprinimo kryptimi, ypač naudingas pasienyje. Nors kol kas tokia mintis dėl įvairių priežasčių skamba gana utopiškai, pati idėja buvo sveikintina, nes kalbos mokėjimas palengvina bendravimą. Kol to nėra, tenka imtis kalbos tarpininkės, o tai reikalauja vertėjų. Iškyla retorinis klausimas: kiek yra gerai mokančių vieną ar kitą baltų kalbą, kad galėtų sėkmingai vertėjauti. Šis klausimas taikytinas ir potencialiems mokytojams – kiek būtų gebančių šį dalyką mokyklose mokyti. Ne mažiau svarbu, koks būtų poreikis tai daryti ir koks krūvis susidarytų… Tačiau toliau ši mintis nebuvo išplėtota – tarp pasiūlytų rinktis kalbų latvių kalbos neatsirado.

Vienas svarbiausių lietuvius ir latvius junčiančių elementų yra kalba, Jūsų manymu, kaip globalizacija atsiliepia kol kas dar gyvoms baltų kalboms? Kas, Jūsų manymu, gali apsaugoti jas nuo prūsų kalbos, ir ne tik, likimo?

Jeigu žiūrėsime į kalbą kaip vertybę, kalba išliks gyva. Ją apsaugoti gali visuomenės požiūris ir pastangos kalbėti sava kalba, tobulinti ją pagal šiuolaikinės visuomenės poreikius, bet kritiškai vertinti tai, ką įsileidžiame iš kitų kalbų, kad neužterštume gimtosios kalbos nereikalingais ar netinkamais žodžiais ar nepasiduotume svetimų konstrukcijų poveikiui. Žinoma, tuo nenoriu pasakyti, kad kalba turi stovėti vietoje ir nepriimti naujovių. Kalbos pokyčiai vyko ir toliau vyks, nes keičiasi gyvenimas. Ne tik kalbininkų atsakomybė yra saugoti kalbą. Visais laikais būdavo bandoma ieškoti grėsmių, kad mūsų kalbos gali išnykti, kad jos mažos. Pavyzdžiui, aptikau Latvijos mokytojų laikraštyje 1948 metais paskelbtą straipsnelį apie tai, koks turi būti mokytojų vaidmuo išlaikant kalbą. Jame pabrėžiama, kad mokant bet kurį mokymo dalyką mokytojai turi ne tik vartoti tinkamą terminiją, bet ir apskritai kalbėti taisyklingai, kad tai perimtų mokiniai. Svarbu atskirti vartosenos sferas. Pamokos nėra šnekamojo stiliaus vartosenos erdvė, tai mokslinio stiliaus mokomasis postilis, tik informacija dažniausiai perteikiama sakytine kalba. Tą patį galėtume pasakyti dabar. Kiekvienas turime atsakingai žiūrėti į savo kalbą ir tinkamai pasirinkti, kur ir kaip kalbėti. Tai galioja tiek lietuviams, tiek latviams.

Latvijoje vis dažniau pasigirsta raginimų griežčiau reikalauti, kad šalyje būtų kalbama latviškai. Reikalavimas kalbėti latviškai, kaip bet kurioje kitoje valstybėje, kuri turi vieną valstybinę kalbą, neturi būti laikomas neapykanta kitakalbiams, o savaime suprantamu dalyku ir konstitucine tikrove, kurios kiekvienas kitatautis gyventojas turi paisyti. Sovietmetis, kai buvo galima apsieiti be latvių kalbos, nes gyventojų sudėtis buvo marga ir ne latvių naudai, ypač didžiuosiuose miestuose, šią normą iškraipė. Nors dažniausiai dėl kalbos nemokėjimo priekaištaujama rusams, ir tarp kitų tautybių Latvijos gyventojų, taip pat ir lietuvių, buvo tokių, kurie latvių kalbos nemokėjo ir nenorėjo mokėti. Kita vertus, kai kurie jų ir gimtąją kalbą pamiršo arba savo vaikų jos neišmokė. Prisimenu, mano tėtis pasakojo, kad jo bendradarbiai stebėjosi, jog mes bendraujame lietuviškai (kartais po pamokų užsukdavau pas jį į darbą). O tėtis, taip pat ir mama, negalėjo suprasti, kaip galėčiau nemokėti gimtosios kalbos. Taigi, daug kas priklausė ir nuo požiūrio šeimoje, ir artimoje aplinkoje. Mano tėvai, apsigyvenę Latvijoje, išmoko latviškai, nes bendravo su kaimynais latviais, nors darbe jiems būtų užtekę rusų kalbos. Ir laikė tai savaime suprantamu dalyku. Atkūrus nepriklausomybę, Latvijoje suaktyvėjo latvių kalbos mokymas, darbuotojų buvo reikalaujama išlaikyti latvių kalbos egzaminą pagal tam tikroms veiklos sritims reikalingus kalbos mokėjimo lygius. Dalis kitataučių ėjo mokytis todėl, kad juos vertė tai daryti darbdaviai, bet buvo ir tokių, kurie patys norėjo ir išmoko latvių kalbą. Teko ir man ne vienerius metus dėstyti tokiuose valstybinės kalbos mokymo kursuose Latvijoje. Vieni jų būdavo intensyvūs, kai po mėnesį, atitrūkę nuo tiesioginio darbo, įvairių profesijų ir pareigų darbuotojai mokėsi latvių kalbos pagrindų arba tobulino kalbos žinias. Daug įvairių įspūdžių teko girdėti apie mokymosi rezultatų taikymą praktikoje. Prisimenu vienos kursantės moldavės, kuri norėjo išmokti kalbą, pasakojimą apie kuriozinę situaciją. Parduotuvėje ji norėjo nusipirkti sūrio ir latviškai net keletą kartų pakartojo savo išmoktą prašymą, tiesa, pradėdama abejoti, ar teisingai pasakė, nes pardavėja nekreipė į ją dėmesio. O nekreipė todėl, kad nesuprato, nes pati kalbėjo tik rusiškai. Deja, sugrįžę į darbą dauguma jų ir vėl pateko į įprastą aplinką, kur dominavo rusų kalba. Blogiausia, kad bandymus vartoti latvių kalbą viešojoje erdvėje stabdydavo pačių latvių noras palengvinti jiems gyvenimą – matydami, kad pašnekovams sunku kalbėti latviškai, pradėdavo kalbėti rusiškai. Dabar Latvijoje yra pagrindas iš esmės keisti situaciją. Pavyzdžiui, visose tautinių mažumų, tai reiškia – ir rusų, mokyklose mokomasi latvių kalba. Kai tokios idėjos tik radosi, matėme daug pasipriešinimo, o dabar, kai Saeima jau patvirtino šį sprendimą, jokių viešų akcijų nebematyti. Prisidėjo ir karas Ukrainoje, dėl ko gerokai pasikeitė požiūris į rusus ir rusų kalbą. Patys latviai turėtų nepataikauti tam, kuris nemoka latviškai ir nepereiti į pašnekovui patogesnę kalbą.

Dažnai lankotės Latvijoje, ar šie vizitai susiję su „Baltų centro“ veikla?  Palyginti su Lietuva, kokius kalbos saugojimo panašumus ir skirtumus pastebite kaimyninėje šalyje?

Lankausi, nors ne taip dažnai, kaip pati norėčiau, tik turbūt dažniau nei kiti lietuviai. Su „Baltų centro“ veikla tai susiję tik iš dalies, dažniau su darbu Latvijos universiteto Latvių kalbos institute. Institutas buvo mano pirmoji darbovietė, su kuria, jau apsigyvenusi Lietuvoje 1989 metais, dar iki 2003 metų iš dalies išlaikiau darbinius santykius. Nuo to laiko, t. y. per 15 metų buvę kolegos manęs nepamiršo ir 2018 metais pakvietė grįžti – prisijungti prie valstybinio tyrimų projekto „Latvių kalba“ vykdytojų kolektyvo. Dabar vykdomas antrasis jo etapas, kur turiu veiklos ir aš.

Beje, pernai rudenį „Baltų centro“ iniciatyva Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje lankėsi profesorė Ina Druvietė, kuri vadovauja šiam projektui ir sociolingvistikos tyrimų grupei jame. Moksliniame metodologiniame seminare ji kalbėjo apie tai, kokios pastangos dedamos Latvijoje, kad latvių kalba neišnyktų. Vis garsiau skamba raginimai kalbėti latviškai. Galime prisiminti ne tokius senus laikus, kai 2012 metais įvyko referendumas dėl rusų kalbos, kaip antrosios valstybinės Latvijoje, ir jis nepavyko. Kita vertus, buvęs Latvijos prezidentas Egilas Levitas 2021 metais spalio 15 d. paskelbė Valstybinės kalbos diena. Tai rodo, kad latviai neketina susitaikyti su latvių kalbos vaidmens menkinimu visuomenėje.

Gal ir klystu, bet man atrodo, kad Latvija Lietuvos kultūrai turėjo didelę įtaką, manau, net didesnę nei Lietuva Latvijai, kiek lietuvių inteligentijos glaudėsi Mintaujoje. Net bendrinės lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis čia buvo radęs prieglobstį. Kokia Jūsų nuomonė apie tą istorinį ryšį?

Rengiantis Latvijos valstybės 100-mečio minėjimui, dar 2016 ir 2017 metais „Baltų centras“ kartu su Lietuvos ambasada Latvijoje ir kitais partneriais – Šiaulių „Aušros“ muziejumi, Gederto Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejumi ir Liepojos savivaldybe – pateikė Lietuvos kultūros tarybai du projektus, skirtus įamžinti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimą Latvijoje, tik negavome finansavimo. Tiesa, džiugu, kad ambasada vis dėlto sugebėjo sumanymus įgyvendinti – ir Jelgavoje, ir Liepojoje atidengti atminimo lentas. Jelgavoje lenta buvo atidengta 2018 metais, kai ten vyko tarpvalstybinis bendras Lietuvos ir Latvijos Baltų vienybės dienos minėjimas. Prie to pastato jau buvo atminimo lenta, skirta tuometinėje Mintaujos gimnazijoje besimokiusiam Antanui Smetonai, dabar pagerbti signatarai Kazimieras Bizauskas, Vladas Mironas ir Jonas Smilgevičius.

Panašiai – atminimo lenta – pagerbti ir Liepojos gimnazijoje mokęsis signatarai Jonas Smilgevičius (jis mokėsi ir Jelgavoje), Aleksandras Stulginskis ir Stanislovas Narutavičius (beje, ant to paties pastato kabo atminimo lenta jo broliui, pirmajam Lenkijos prezidentui Gabrieliui Narutovičiui). Taigi, Liepoja – dar vienas Latvijos miestas, kur įgijo išsilavinimą lietuviai, nes galimybės Latvijoje buvo geresnės ir ten galėjo mokytis lietuviai. Tiesa, buvo dėstoma rusų kalba, dėl ko ne vienas lietuvis (taip pat ir latvis) yra nukentėjęs – kad nepanoro atsisakyti savo gimtosios kalbos. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad Šiaulių „Aušros“ muziejus kartu su Jelgavos muziejumi, įsikūrusiame buvusios gimnazijos patalpose, parengė keliaujančią parodą „Nepriklausomų valstybių – Lietuvos ir Latvijos – kūrėjai Mintaujos gimnazijoje“ ir išleido parodos knygą. Prisidėjau ir aš prie šio darbo – verčiau tekstus iš latvių į lietuvių ir iš lietuvių į latvių kalbą. Parodą eksponavo Jelgavoje, Šiauliuose, Vilniuje, taip pat Palangoje, kur jos atidarymas buvo įtrauktas į Baltų vienybės dienos renginių programą.

Paminėjau Baltų vienybės dienas. Apie jas norėčiau kiek plačiau papasakoti. Tradicija tarpvalstybiniu lygiu drauge minėti rugsėjo 22-ąją dieną prasidėjo 2012 metais Bauskėje. „Baltų centro“ nariai dalyvavo pirmojoje šventėje, kaip ir daugelyje kitų vėliau vykusių, ir iš Bauskės parsivežė pažadą, kad kitais, t. y. 2013 metais tokia šventė gali būti surengta Šiauliuose. Buvome pirmieji Lietuvoje, todėl didžiuojuosi, kad didelio būrio žmonių pastangomis šventė įvyko ir pavyko. Šiais metais kaip tik sukako 10 metų nuo mūsų mieste įvykusio bendro Baltų vienybės dienos minėjimo. Su malonumu prisiminėme praėjusios šventės akimirkas ta proga surengtame „Baltų centro“ pasikalbėjimų“ cikle. Tokius susitikimus kartą per mėnesį pradėjome šių metų pavasarį, po to, kai baigėme pernai minėtam jubiliejui skirtą ciklą „Baltų centrui 20“. Renginiai yra vieši, todėl jose dalyvauja ne tik centro nariai. Yra galimybė ir prisjungti nuotoliniu būdu.

Liaudies išmintis sako, kad lengva perlaužti vieną rąžą, bet iš jų surišta šluota neįveikiama. Nors su latviais mus sieja daug bendrų dalykų, bet kartu juntamas ir nemenkas nutolimas. Mes beveik nežinome, kas vyksta Latvijoje, latviai tikriausiai nežino, kas vyksta  Lietuvoje. Jūsų manymu, kodėl taip atsitinka ir ar galėtų būti kitaip? Ko tam reikėtų?

Be jokios abejonės, žiniasklaidos dėmesio ir renginių sklaidos, tačiau ir asmeninio susidomėjimo. Dabar kažkiek šią spragą užpildo socialiniai tinklai. Ir aš savo sukurtame „Baltų centro“ feisbuko puslapyje stengiuosi viešinti ne tik mūsų organizuojamus renginius, bet ir tai, kas pasirodo aktualu lietuvių ir latvių bendradarbiavimui ar tiesiog įdomu baltiškame kontekste. Žinoti visada yra naudinga. Todėl nemanau, kad būtų tikslu sakyti, jog nėra nieko. Tik informacijai surasti reikia ir laiko, ir pastangų arba tiesiog pasikliauti atsitiktinumu…

Apie viską viename interviu papasakoti neįmanoma ir net nereikia, kiekvienas pagal savo skonį ir domėjimosi objektą gali susikurti tam tikros tematikos pažinimo lauką. Paminėsiu keletą pavyzdžių iš viešosios erdvės baltiškųjų naujienų.

Pernai pasirodė žinia, kad Lietuvos ir Latvijos televizijų kultūros laidos keisis naujienomis apie įvykius savo šalyse. Pirmieji siužetai buvo apie Latvijos baleto šimtmetį ir Šiauliuose filmuojamą vaidybinį filmą pagal Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikos“. Ryškus šių metų įvykis, leidęs pažinti latvių kultūrą – Dainų ir šokių šventės 150-mečio baigiamasis koncertas iš Mežaparko estrados Rygoje, kurio transliaciją galėjo matyti LRT žiūrovai.

Kino teatruose ir per televiziją būna rodomi palyginti neseniai sukurti latvių vaidybiniai filmai „Rygos sargai“, „Svajonių komanda 1935“, „Pagonių žiedas“, „Miestas prie upės“, „Sielų pūga“. Nemažai yra bendros gamybos filmų (kartais pritraukiami ir partneriai iš kitų šalių) . Iš filmografijos aktualijų minėtinas filmas „Sausis“, kurį 2022 metais sukūrė latviai, lietuviai ir lenkai (režisierius latvis Viesturas Kairišas), o kalbama jame apie mūsų šalims reikšmingus 1991-uosius metus. Šiais metais pasirodė filmas apie aktyvią Latvijos Liaudies fronto dalyvę, vėliau Saeimos deputatę lenkę Itą Kazakevičą „Mana brīvība” (Mano laisvė), kuriame vaidina Darius Meškauskas, tai pat dalyvauja nemažai kitų lietuvių menininkų.

Negalima nepastebėti ir kitų meno rūšių sklaidos Lietuvoje ir Latvijoje. Aktyviai keičiamasi parodomis. Štai Šiaulių „Laiptų“ galerijoje lapkričio mėnesį Latvijos nepriklausomybės dienos proga jau daug metų pristatomi latvių dailininkų darbai. Ir grupines, ir personalines parodas rengia dailininkai iš Liepojos, Jelgavos, Rygos ir pan. Naujausia – ką tik (lapkričio 17 d.) atidaryta Elgos Grynvaldės tapybos darbų paroda „Labirintas“. O kiek anksčiau Šiaulių dailės galerijoje vyko keramikos paroda „Ugnies pakerėti“ ir pan. Lietuvių menininkai taip pat rengia savo darbų parodas daug kur Latvijoje. Informacijos apie tai pasirodo žiniasklaidoje.

Jeigu pasižiūrėtume į kultūrinės žiniasklaidos indėlį, taip pat rastume į ką atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, Latvijoje leidžiamame žurnale „Domuzīme“ 2021 metais pasirodė Jūratės Sprindytės ir Lauros Laurušaitės straipsnis „Baltų literatūros ekspresas“ apie tai, kas skirtinga ir kas bendra lietuvių ir latvių prozoje XXI a., o iš kūrinių vertimų paskelbta Donaldo Kajoko ir Algimanto Mackaus poezija, Antano Škėmos proza. Beje, įdomus ir daugiaprasminis yra žurnalo pavadinimas. Pirmiausia tai kalbotyros terminas „brūkšnys“, tačiau jeigu išskaidytume dūrinį į sudėtines dalis, gautume junginį domu zīme , kurį pažodžiui galėtume versti kaip „minties ženklas“, nes doma (tariama su uo) yra „mintis“, o zīme – „ženklas“.

Nemažai informacijos apie Lietuvą ir lietuvių kultūrą būdavo ir esama taip pat kituose leidiniuose. 2022 metais „Šiaurės Atėnuose“ bent keliuose numeriuose iš eilės pasirodė latvių literatūros (ir šiuolaikinių, ir klasikų bei išeivijos autorių) vertimų, taip pat kelios recenzijos ir interviu. Tikiu, kad daugelis pastebėjo, jog Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2023 metus paskelbusi Latvių literatūros metais. Viena iš to iniciatorių, literatūrologė ir vertėja Laura Laurušaitė, šį sumanymą garsino gana plačiai ir pati, ir su kolegomis. Beje, ji buvo ir „Baltų centro“ pasikalbėjimų“ kviestinė pranešėja ir pasakojo apie lietuvių ir latvių literatūros tarpusavio vertimų dinamiką.

Būtina atkreipti dėmesį, kad vertimų iš latvių kalbos Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus pasirodė daug, nepabijočiau pasakyti, net labai daug. Tai Karlio Vėrdinio, Hermano Margerio Majevskio, Montos Kromos poezija, Imanto Zieduonio „Epifanijos“, dvi poezijos antologijos, taip pat išversta nemažai prozos. Paminėsiu kelis kūrinius: Janio Jonevo „Jelgava 94“, Maros Zalytės romanai „Penki pirštai“ ir „Rojaus paukščiai“, Nuoros Ikstenos „Motinos pienas“, Mario Bėrzinio „Švino skonis“, Gundegos Repšės „Bogenė“, Ingos Abelės „Potvynis“, Rasos Bugavičūtės-Pėcės „Berniukas, kuris matė tamsoje“, Andrio Kalnuozuolo „Mane vadina Kalendorium“. Pagal romaną „Motinos pienas“ „Solo teatre“ pastatytas spektaklis (galima paminėti, kad Latvijoje jo pagrindu sukurtas filmas). Prie vertimų sklaidos prisideda rengiami kūrinių pristatymai, susitikimai su autoriais ir vertėjais. Latvijoje puikių atsiliepimų sulaukia lietuvių literatūros vertimai, pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės romanai „Silva rerum“ ir „Petro imperatorė“. Šių knygų vertėja Dacė Meierė už indėlį į lietuvių literatūros vertimus įvertinta vertėjams skiriama Šv. Jeronimo premija, o 2022 metais jai buvo paskirtas Baltų apdovanojimas. Šių metų Baltų vienybės dienos renginyje Salduje buvo galimybė dalyvauti susitikime su ja ir pasiklausyti apie jos darbą bei apie požiūrį į lietuvių literatūrą Latvijoje.

Minėdama šiuos Lietuvos ir Latvijos tarpusavio kultūros pažinimo faktus noriu parodyti, kad nėra taip, jog Lietuvoje nesidomima latviais, o Latvijoje – lietuviais. Gal tiesiog kartais auditorija per siaura arba tiesiog per daug renginių vienu metu, todėl viską pamatyti ar išgirsti sunku, tačiau bendrystės ir bendradarbiavimo pavyzdžių netrūksta nei dabar, netrūko jų ir anksčiau. Atskirai Paėmus atskirai, kiekvienas iš faktų – smulkmena, tačiau jeigu juos susistemintume, gautume išsamesnį paveikslą, kuris jau ir plačiau galėtų būti pastebėtas. Dideli dalykai iš mažų susideda.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė