100-osios Sofijos Kėzytės (1923‒2015) gimimo metinės

Sofija Kėzytė gimė 1923 m. spalio 13 d. Utenoje. Debeikiuose ji lankė pradinę mokyklą, o paskui mokėsi Utenos gimnazijoje. Baigusi gimnaziją, penkerius metus dirbo Utenos raštinėje, ten gerai išmoko rašyti mašinėle. 1946‒1951 m. Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijuodama dirbo Mokslų akademijos Bendrajame skyriuje, ten dažnai sutikdavo Lietuvių kalbos instituto (nuo 1952 m. ‒ Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, nuo 1990 m. ‒ Lietuvių kalbos institutas) darbuotojus. 1951 m., ką tik baigusią universitetą, S. Kėzytę į Institutą pakvietė dirbti tuometinė Žodyno redakcijos vedėja Bronė Vosylytė. Tam pritarė ir prof. Juozas Balčikonis.

Iš pradžių B. Vosylytė supažindino S. Kėzytę su „Lietuvių kalbos žodyno“ pamatu ‒ kartoteka. Ji davė jai tvarkyti gaunamas užrašytų žodžių korteles ir abėcėlės tvarka įtraukti jas į kartoteką. Paskui būsimoji žodynininkė ranka perrašinėdavo prof. J. Balčikonio redaguotus Žodyno tekstus, o vėliau ėmė ir pati rašyti Žodyno tekstą.

Turėdama įgimtą gyvosios kalbos jausmą, gerai mokėdama uteniškių tarmę, S. Kėzytė greitai įsitraukė į Žodyno rengimo ir redagavimo darbą. Kartu su kitais ji rašė Žodyno III (1956) ir V‒VIII (1959‒1970) tomus, redagavo III–XVI (1956–1995) tomų tekstus, buvo Žodyno redakcinės kolegijos narė (t. VIII‒XV, 1970‒1991).

Rašydama ir redaguodama Žodyno tekstus S. Kėzytė daug dėmesio skyrė žodžių reikšmėms, jų nustatymui ir aiškinimui. Jos reikšmių aiškinimai yra motyvuoti, trumpi, tikslūs ir aiškūs. Taip pat nagrinėjo ir perkeltines reikšmes bei reikšmių atspalvius. Mokslininkės dėka Žodyne, be tiesioginių nominatyvinių reikšmių, skiriamos perkeltinės reikšmės, reikšmių atspalviai ir įvairūs specifiniai žodžio pavartojimo atvejai. S. Kėzytės mokslinės leksikografinės pastabos tapo pavyzdžiu kitiems žodynininkams. Begalinis darbštumas ir uolumas, gilinimasis į kitų tautų (lenkų, vokiečių) leksikografinius darbus, Biblijos, senųjų raštų tyrinėjimas ir domėjimasis tarmėmis padėjo jai tapti viena geriausių Žodyno redaktorių. Jos redaguotas tekstas ‒ vertas pasitikėjimo, redakcinės pastabos visuomet pagrįstos. Ne vienam žodynininkui S. Kėzytė padėjo išsiaiškinti žodžių reikšmes, suprasti vienas ar kitas senųjų raštų teksto vietas, klausiantiems bendradarbiams ji visada nuoširdžiai patardavo. Taigi, S. Kėzytė buvo ne tik viena geriausių žodynininkių, bet ir jaunųjų kolegų mokytoja.

S. Kėzytei, semantikos žinovei, buvo patikėta parašyti „Lietuvių kalbos žodyno“ instrukcijos (1963) semantikos skyrių. Darbas prie Žodyno lėmė ir daktaro (tuomet – filologijos mokslų kandidato) disertacijos temos pasirinkimą ‒ 1962 m. ji apgynė darbą „Žodžių reikšmių nustatymas ir išdėstymas „Lietuvių kalbos žodyne“. Už darbą rengiant Žodyną S. Kėzytei kartu su kolegomis 1996 m. buvo paskirta Lietuvos mokslo premija.

Paskelbė straipsnių leksikografijos ir kalbos kultūros klausimais žurnaluose „Kalbos kultūra“ (nuo 2014 ‒ „Bendrinė kalba“), „Mūsų kalba“ (nuo 1990 ‒ „Gimtoji kalba“) ir kituose leidiniuose. Dauguma S. Kėzytės straipsnių skirti netaisyklingai vartojamoms žodžių reikšmėms ir konstrukcijoms aptarti. Taip pat savo straipsniuose ji yra aptarusi kai kurių lietuvių rašytojų (Juozo Baltušio, Vytauto Bubnio) kūrinių kalbą. Įvairių sukakčių proga mokslininkė paskelbė nuoširdžių prisiminimų apie savo kolegas leksikografus Zuzaną Jonikaitę, Joną Kruopą, Juozą Balčikonį, žodžių rinkėją ir tautosakininką Matą Untulį.

Buvusių kolegų Sofija Kėzytė prisimenama kaip autoritetinga ir atsidavusi leksikografė, kukli, sąžininga, miela ir šviesi asmenybė.

Karina Kropaitė

Lietuvių kalbos instituto

Viešųjų ryšių koordinatorė