„Kai saulė, jau mažiau spindinti, slysta pro padūmavusius debesis; kai medžiai stovi tylūs, tarsi senieji sargai; kai paukščių giesmės tampa ilgesingos; kai užmiega drugeliai ir bitės; kai Nevėžis teka lėčiau ir kai po kojomis čeža ir vėjo gainiojami šoka margaspalviai…
