Zofija Babonienė: esperantininkų laiškai man buvo įdomus langas į pasaulį

Iki praeito amžiaus gal septinto ar aštunto dešimtmečio nieko nenutuokiau apie kažkokią dirbtinę kalbą, kol vieną kartą atsitiktinai akys užkliuvo už trumpučio straipsnelio rajono laikraštyje apie esperanto kalbą. Susidomėjau. Pabudo žingeidumas daugiau sužinoti, kas tai per kalba ir kas ją vartoja. Tačiau kasdieniniai darbai darbovietėje ir namuose laikinai leido primiršti skaitytą straipsnelį apie man negirdėtą kalbą.

Mėgstu knygas, todėl anksčiau dažnai užsukdavau į knygyną pasidomėti, kas naujo knygų lentynose. Man taip jau būna, jei tik kas nors mane sudomina, žiūrėk, po kurio laiko aš būtinai gaunu atsakymą kokiu nors būdu. Mano didelei nuostabai lentynoje pamačiau K. Puodėno „ESPERANTO-lietuvių ir LIETUVIŲ-esperanto kalbų žodyną". Pavarčiau. Esperanto-lietuvių dalyje – 84 puslapiai. Žodžiai lengvai skaitomi. Čiupau nieko nelaukusi. Namuose po darbo dar keletą vakarų atidžiai skaitinėjau žodžius. Tai galėjo būti apie 1988 metus. Kurį laiką pasidžiaugusi pirkiniu, žodynėlį padėjau į knygų lentyną ir, galima sakyti, pamiršau.

Kartą į mano darbovietę užsuko mūsų apylinkės moterėlė Kazimiera Petraitienė. Įsikalbėjome ir ji pasigyrė keliavusi po užsienį. Pasidomėjau, kokia kalba ji susikalbėjo su užsieniečiais. Ji atsakė, kad esperanto. Aš suklusau. Ji pastebėjo mano reakciją ir paklausė, ar aš noriu mokytis tos kalbos. Žinoma, aš pasakiau, kad būtų įdomu. Tada ji pasakė, kad aš dar tą patį vakarą nuvykčiau į kultūros namus, kur kaip tik renkama grupė naujam esperanto kalbos kursui pradėti. Nuvykau, nors pagal amžių jaučiausi lyg ir ne savo „rogėse“.

Kurso vadovo pasiteiravau, ar mane dar priimtų lankyti mokymus. Vadovas labai maloniai mane sutiko ir net nusišypsojo dėl tokio mano kuklumo. O esperanto kalbos kurso vadovas buvo Laimundas Abromas. Kaip tik tą patį vakarą (1989 m.) ir prasidėjo mūsų grupelės kursas. Esperanto kurso baigimo atestatą įgijau 1990 metais.

Buvau patenkinta Laimundo išmoningu ir įdomiu mokymu. Po kelių užsiėmimų mes jau skaitėme, rašėme, vertėme, kalbėjome, dainavome esperantiškai. Kalbos skambesys ir melodingumas mane žavėjo. Kiek daugiau susipažinus su šia kalba, man pasirodė, kad ji yra tarsi pagalbinis raktas, besimokant kitų užsienio kalbų. Laimundas davė mums užsieniečių bendraminčių adresų ir paskatino parašyti laiškus. Mano širdis paspartino plakimo ritmą, gavus pirmą laišką iš lenko. Neilgai trukus, kai buvo paskelbti mūsų adresai, pasipylė laiškai iš įvairių šalių.

Pradėjo dažnai plaukti laiškai iš Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Italijos, Prancūzijos, Meksikos, Brazilijos, Kinijos bei Japonijos. Juos skaitydavau su įdomumu. Jaučiau, kad tuos laiškus rašantieji yra dvasingi, nuoširdūs, malonūs respondentai, ir visada man buvo malonu su jais bendrauti. Tie laiškai man buvo įdomus langas į pasaulį, savo krašto, mūsų esperanto klubo „Horizontas“ veiklos pristatymas, o taip pat ir kalbos įgūdžių tobulinimas. Tiesą pasakius, nuo ankstyvos jaunystės turėjau polinkį laiškų rašymui. Per savo gyvenimą jų esu gerokai parašiusi.

Esu Jurbarko esperanto klubo „Horizontas“, vadovaujamo Stanislovo Raulynaičio, narė. Labai džiaugiuosi mūsų klubo sumanaus vadovo Stanislovo aktyvia veikla. Jo dėka mes, esperantininkai, kas mėnesį pastoviai rinkdavomės į klubo susirinkimus, dažnai vykdavome į susitikimus su Lietuvos bei kaimyninių šalių esperanto klubų nariais, kviesdavome pas save kaimyninių klubų narius. Labiausiai man patiko ir pačios įsimintiniausios mūsų klubiečių išvykos į Rygą, Jelgavą, Rundalę, Balstogę, po mūsų gražiąją Žemaitiją ir daug kur kitur. Vasaros metu klubo narių susirinkimai dažniausiai vykdavo gamtoje, nes Jurbarko rajonas unikalus savo gamtovaizdžiais.
Man patinka Czeslaw'o Baranowski'o išreikšta mintis „Chu povas ekregi stabila mondpaco sen lingvo komuna kaj sen Dia Graco?“ /Ar gali karaliauti pastovi pasaulio taika be bendros kalbos ir be Dievo Malonės?