Zenonas Eimutis Sabalys: man esperanto – mūsų šalies istorijos dalis

Zenonas Eimutis Sabalys – šiauliečiams gerai pažįstamas žmogus. Nuo 1979 metų jis dirbo Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju, 1990–2003 m. – Šiaulių banko valdytoju, vėliau laiką buvo „Snoro“ banko Šiaulių filialo direktorius. Nuo 2004 m. jis yra Šiaulių miesto Garbės pilietis. Šiame straipsnyje jis dalijasi prisiminimais apie savo esperantišką veiklą.

Gimiau Kauno mieste. Didžioji dalis vaikystės ir paauglystė praėjo Mažojoje Lietuvoje. Mokiausi Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje. Tėvai tarpukaryje baigė mokslus ir dirbo Kauno mieste. Tėtis dirbo Kauno miesto savivaldybės statybos skyriuje, su žmona buvo aktyvūs miestiečiai. Tėvai žavėjosi studento Antano Poškos pasiryžimu motociklu nuvažiuoti į Indiją, pasakojo, kad A. Poška kelionėje sėkmingai naudojosi tarptautine esperanto kalba, kad Kaune prieš karą veikė Lietuvos esperantininkų sąjunga. Tarp Kauno inteligentų garbinga buvo kalbėti esperantiškai arba nors žinoti kokia tai kalba ir kokie esperanto ryšiai su Lietuva.
1955 metais baigiau Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą ir įstojau į Kauno politechnikos instituto (KPI) Hidrotechnikos fakulteto Hidrotechninės statybos skyrių. Svarbiausia buvo studijos, kiti dalykai nerūpėjo. Tačiau vieną saulėtą 1956 metų pavasario dieną keturi fuksiukai (pirmakursiai), papietavę KPI trečiuose rūmuose buvusioje studentų valgykloje, slinkome Laisvės alėja link savo fakulteto, buvusio priešais Karo muziejų. Praėję Įgulos bažnyčią (Soborą), smalsaudami nusprendėme užeiti į pakeliui buvusį stacionarų spaudos kioską, tuomet vadintą „Sąjunginė spauda“. Pirmi užėję mano draugai nustebę šūktelėjo: žiūrėkit, yra užsienietiškų vokiškų, prancūziškų, angliškų laikraščių (Moscow news). Aš puikuodamasis savo žiniomis pastebėjau: dar esperantiškų panorėsite? Staiga mane už rankos, aukščiau alkūnės paėmė kažkoks vyriškis (pagalvojau – saugumas) ir paklausė: „Ar jūs vaikinai domitės esperanto kalba?“

Nežinodami, ką atsakyti, pasiteiravome, ar kur nors galima gauti vadovėlių ir ar vyksta šios kalbos kursai? Nepažįstamasis paaiškino, kad apmokamus kursus galima organizuoti, jeigu būtų norinčių, o vadovėlių būtų galima nusipirkti Prienuose pas ten gyvenantį jų autorių. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo esperantininkas puikiai mokantis kalbą, Kauno dramos teatro aktorius Ignas Balčiūnas.

Pasitarę su draugais nusprendėme, kad aš nuvažiuosiu į Prienus pas vadovėlio autorių Juozą Lazauską ir kažkiek vadovėlių nupirksiu, o dėl esperanto kursų nuspręsime po vasaros atostogų, jau antro kurso rudens semestre.
Parsivežiau per 40 Juozo Lazausko „Tarptautinės Esperanto kalbos vadovėlis“ vienetų. Aš iš šio vadovėlio pradėjau mokintis savarankiškai ir nuo 1956 metų žiemos pradžios jau galėjau nesudėtingus tekstus skaityti, suprasti, rašyti laiškus.

1956 metų spalio mėnesį, grįžę po derliaus nuėmimo „talkų“ kolūkiuose, su studijų draugais sutarėme, kad esperanto kalbos galėtume mokintis 1956 metų rudens semestro spalio – lapkričio ir 1957 metų pavasario semestro vasario – kovo mėnesiais. Kursus organizuoti teko man. Aptarėme su Ignu Balčiūnu apmokamų esperanto kursų vietą ir sąlygas. Apie šiuos kursus informavau KPI kultūros skyriaus ir komjaunimo komiteto vadovus.

Prieštaravimų nebuvo, pajutau neryškų pritarimą, nes artėjo 1957 metų Studentų ir jaunimo festivalis Maskvoje, kur turėjo vykti ir esperantininkų susitikimas. Su draugais ranka parašėme spalvingus skelbimus apie kursų pradžios vietą ( KPI I rūmai Mickevičiaus gatvėje ), datą ir laiką, išnešiojome ir pakabinome skelbimų lentose visų fakultetų rūmuose, kurių, be centrinių, buvo dar šešeri.

Tuo metu, N. Chruščiovo valdymo metu Tarybų sąjungoje gyvenimas tapo truputį laisvesnis, lietuviai pradėjo grįžti iš tremties, studentai troško naujovių, žinių, bendravimo ne tik su Pabaltijo respublikų bet ir su Rytų Europos studentais ir jaunimu. Artėjantis Maskvos studentų ir jaunimo festivalis ir kalbos apie lengvai išmokstamą tarptautinę esperanto kalbą gundė studentus ir į Elektrotechnikos fakultete (Mickevičiaus g.) pirmą paskaitą susirinko daugiau kaip šimtas klausytojų, trūko sėdimų vietų, daliai jų teko stovėti. Tik lektoriaus Igno Balčiūno puikus dėstymas (tiesioginiu metodu) ir aktorinis sugebėjimas gelbėjo padėtį.

Antrai paskaitai gavome Statybos fakultete, 6-uose rūmuose (Miesto rotušė – Baltosios gulbės salė) auditoriją, kurioje vos tilpo daugiau nei 200 studentų.

Esperanto kalbos kursai vyko beveik visose Lietuvos aukštosiose mokyklose, ir keliuose technikumuose ne tik Vilniuje ir Kaune. Visur buvo daug klausytojų, daugiausiai Vilniaus valstybiniame universitete ( VVU), Lietuvos žemės ūkio akademijoje (LŽŪA) ir KPI. Esperanto kalbą studentams Kaune ir Vilniuje dėstė, be jau minėto Igno Balčiūno, prof. Viktoras Ruokis, A. Prapuolenis, L. Noreika, J. Petrulis, S. Sabalis , I. Cieška.
1957 metais pavasario semestre klausytojų sumažėjo, tačiau esperanto kalbos kursai aukštosiose mokyklose sėkmingai vyko.

Susirašinėjau su daugelio aukštųjų mokyklų studentiškų esperanto kursų dalyviais. Pasitariau su LŽŪA esperantininku A. Latonu, kad būtų gerai visų Lietuvos studentiškų esperanto kursų atstovus pakviesti į Kauną, į prieš festivalinį sąskrydį LŽŪA rūmuose, kurie tada dar buvo Kęstučio gatvėje. Sąskrydžio globėju sutiko būti prof. V. Ruokis. Sutarėme susitikimą suorganizuoti 1957 metų balandžio 28 dieną. A. Latonui teko organizaciniai rūpesčiai, man reikėjo sukviesti studentiškų esperanto kursų atstovus. Į sąskrydį pakvietėme KPI ir LŽŪA komjaunimo komitetų atstovus. Sąskrydis-konferencija įvyko. Atvyko iš šešių aukštųjų mokyklų daugiau kaip 60 studentų ir apie 10 tarpukario esperanto veteranų.

1957 m. sąskrydžio dalyviai studentai.

Laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ 1957 metų gegužės 10 dieną Nr. 92 VVU studentas K. Ambrasas rašė: „Šiomis dienomis Kaune, Lietuvos žemės ūkio akademijos patalpose, įvyko esperantininkų sąskrydis. Sąskrydis buvo organizuotas KPI ir LŽŪA komjaunimo organizacijų iniciatyva. Sąskrydyje dalyvavo 70 esperantininkų iš 6 Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų, Vilniaus žemės ūkio mechanizavimo technikumo. Sąskrydį atidarė prof. drg. Ruokis.
Pirmoji dienotvarkės pusė buvo skirta esperanto kalbos įkūrėjo – L. Zamenhofo 70-osioms mirties metinėms pažymėti. Šiam minėjimui buvo skirti trys pranešimai: „Tarptautinės kalbos raida iki L. Zamenhofo“ (pranešėjas E. Medonis), „L. Zamenhofas – esperanto kalbos įkūrėjas“ (pranešėja Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentė A. Prapuolenytė) ir „Esperanto ir dabartis“ (Dailės instituto studentų Šarkausko ir Garbausko paruoštą pranešimą skaitė V. Galkus). …

Sąskrydyje buvo išrinkta iniciatyvinė esperantininkų grupė. Jos pirmininku vienbalsiai išrinktas vienas seniausių Lietuvos esperantininkų – prof. V. Ruokis (Kaunas, LŽŪA) ir du pirmininko pavaduotojai – L. Noreika (Vilnius) ir A. Latonas (Kaunas LŽŪA)“. Žemės ūkio akademijos auditoriją, kurioje vyko esperantininkų sąskrydis, papuošė puikus L. Zamenhofo portretas.“

Sąskrydžio prezidiumas. Pirmas iš kairės A. Latonas. 3-as iš kairės prof. V. Ruokis.

Į K. Ambraso straipsnyje paminėtą iniciatyvinę grupę buvo išrinkta 20 asmenų, kurių beveik pusę sudarė esperantininkai – veteranai (neproporcingai daug).

Sąskrydžio tikslas buvo susipažinti su studentiškų esperanto ratelių (klubų )veikla, skatinti tarpusavio draugystę, tobulėti esperanto kalba bendraujant, nesudarant keblumų oficialiems sąskrydžio organizatoriams, įvardinant kaip pasiruošimą būsimam Maskvos jaunimo ir studentų festivaliui. Tačiau dalis esperanto veteranų, daugiausia kauniečių, kupinų neatsargaus entuziazmo , iniciatyvinę grupę pavadino komitetu Lietuvos esperantininkų sąjungai atkurti.

Apie tai ne tik kalbėjo susiėjimuose, bet ir rašė mašinraščiu padaugintuose laiškuose Lietuvos esperantininkams. Budrios saugumo akys nesnaudė.

Praėjus kelioms dienoms po sąskrydžio, atėjes pas mane ( nuomojausi kambarį Žaliakalnyje) A. Latonas man papasakojo, kad jį susiradęs saugumietis klausinėjo apie sąskrydį, koks jo tikslas, ką svarstėme, kas dalyvavo. Manydamas, kad ir pas mane gali ateiti „svečių“, paprašė, kad aš sunaikinčiau dalyvių sąrašus ir protokolo juodraščius. Prisiminimai apie sąskrydį išliko tik mano ir kitų jo dalyvių padarytose fotonuotraukose. Tik dalis dalyvių tapo esperantininkais, dalyvavo Baltijos esperantininkų stovyklose (dienose), tobulinosi tęstiniuose esperanto kalbos kursuose, susirašinėjo esperantiškai su kitų tautų ir šalių vienminčiais. Kiti tapo puikiais savo profesijų specialistais, įstaigų, organizacijų, įmonių vadovais, mokslų daktarais, profesoriais, su simpatija prisimenančiais sąskrydį ir mūsų jaunystės svajones.

Mūsų Hidrotechnikos fakultetas buvo KPI centrinių rūmų antrame ir trečiame aukštuose, o ketvirtame aukšte buvo KPI rektoratas. Sužinojau, kad rektorato kanceliarijoje dirba labai patyręs , gerai mokantis kalbą esperantininkas Albinas Vebeliūnas, žinantis, ką ir su kuo esperanto kalbos klausimais kalbėti. Jis tapo geru mano patarėju ir globėju. Jo žinioje buvo nedidelis kambarėlis, kuriame tilpo rotatorius (gana primityvus dauginimo aparatas) ir dvi kėdės. Čia mes susitikdavome 2–3 kartus per savaitę ir aptardavome esperantiškus reikalus. A. Vebeliūnas vadovavo esperanto rateliui (klubui), veikusiam prie Kauno mokytojų namų (buvusioje prezidentūroje). Vienu klubo tikslų buvo įtikinti to meto Kauno miesto valdžią, kad Alytaus gatvei gražintų Zamenhofo vardą. A. Vebeliūnas su miesto Vykdomojo komiteto darbuotojais sutarė, kad komiteto pirmininkas pokalbiui priims esperantininkų delegaciją. A. Vebeliūnas vadovavo grupei ir išdėstė pageidavimo esmę, kad vokiečių okupacinė valdžia panaikino Zamenhofo pavadinimą, kad reikia gražinti seną pavadinimą, to nori esperantininkai, rodydamas į mane, papildė, kad ir studentai, komjaunuoliai tam pritaria.

1959 metų spalio 21dieną sprendimu Nr. 898, įvertinant, kad esperanto kalbos pradininko daktaro Liudviko Zamenhofo 100-sios gimimo metinės, Kauno miesto DŽDT vykdomasis komitetas nusprendė: „Pavadinti Alytaus gatvę Liudviko Zamenhofo vardu“. Pasirašė VK pirmininkasV. Kučinskas.

1957 m. rudens ir 1958 m. pavasario semestruose aukštųjų mokyklų meno kolektyvai ruošėsi 2-ai Pabaltijo respublikų studentų dainų ir šokių šventee (Gaudeamus), kuri turėjo įvykti Rygoje. Visų trijų respublikų studentų meno kolektyvuose buvo ir esperantininkų, su kurių dalimi aš susirašinėjau. Bendraujant su Rygos valstybinio universiteto studente Biruta Kondrate (Rozenfelde) kilo mintis, kad dainų šventės metu reikėtų susitikti jos dalyviams esperantininkams ir aptarti mums rūpimus reikalus. Biruta susisiekė su Rygos ir Tartu studentais esperantininkais, kurie šiam pasiūlymui pritarė. Susitikimas įvyko 1958 metų liepos mėnesį Rygos valstybinio universiteto centrinių rūmų patalpose per dainų šventę. Dalyvavo iš Rygos universiteto (LVU) Ervins Mozerts, Viktors Livzenieks, Biruta Kondrate; Mart Vabar iš Tartu universiteto; Zenonas Sabalys – KPI ( Kaunas ); Kijevo politechnikos instituto studentai Vasilij Molebnij, Rimantas Purtulis. Aptarėme studentiškus esperantiškus einamuosius reikalus, kad reikia susitikti reguliariai, dažniau. Pritarėme E. Mozerts pasiūlymui pirmąją Pabaltijo esperantininkų stovyklą ( ČET-1 ) suorganizuoti Latvijoje 1959 metais.

Aiškesniam bendravimui tarp trijų respublikų esperantininkų studentų sutarėme paskirti atstovus – delegatus (esp. Delegitoj): Latvijai – Ervins Mozerts, po jo Biruta Kondrate; Estijai – Mart Vabar vėliau perėmė Lembe Hallop (Laanest); Lietuvai – Zenonas Sabalys; Ukrainai – Vasilij Molebnij. Informacija apie pirmą stovyklą iš Latvijos buvo siunčiama per delegatus, o atstovai ją platino savo respublikų esperanto studentams. Buvo keičiamasi ir kita informacija apie esperanto klubų veiklą.

1958 metų gruodžio 14 dieną įsteigėme Kauno politechnikos instituto esperanto kalbos ratelį (klubą), kurio nariais galėjo tapti lankiusieji esperanto kalbos kursus. Veiklos tikslai buvo susirašinėti su esperantininkais, bendrauti su Lietuvos ir kitų respublikų bei užsienio valstybių klubais, gerinti esperanto kalbos žinias. Klubo pirmininku buvau išrinktas aš ir juo buvau kol baigiau KPI.

Pirmoji studentų ir jaunimo esperantininkų stovykla įvyko 1959 metų rugpjūčio mėnesį. Joje dalyvavo 26 pastovūs stovyklautojai ir apie 20 kelių dienų svečiai. Lietuvai atstovavo 9 esperantininkai iš jų 7 VVU ir KPI studentai.
Pirmosios stovyklos organizavimo drąsa ir ūkiniai rūpesčiai gulė ant Biruto Kondratės pečių. Antroji stovykla ČET-2 (vėliau vadintos BET) turėjo įvykti 1960 metais Estijoje. Iš estų studentų esperantininkų 1960 metų pradžioje. Sužinojau kada įvyks stovykla. Aš joje dalyvauti negalėjau, nes tuo metu, baigdamas KPI, privalėjau vieną mėnesį atlikti karinę stažuotę tarybinėje kariuomenėje. Tik po to galėjome gauti inžinierių diplomus. Man reikėjo surasti kam perduoti esperanto „delegito“ pareigas. Žinojau, kad Vilniaus universitete studijuoja aktyvus esperantininkas Vytautas Šilas, jau buvome truputį bendravę, prisiskambinau, sutarėme susitikti Vilniuje.

Vytautas gyveno netoli Profsąjungų rūmų, radau namuose, priprašiau būti „delegito“, paaiškinau, kad apie susidariusią situaciją informavau latvius ir estus. Kaip jam sekėsi, būtų įdomus Vytauto pasakojimas.
1960 metais baigėsi romantiškas mano esperantiško gyvenimo etapas. Dalyvavau daugelyje Baltijos šalių esperantininkų suvažiavimų (BET). Buvau dvidešimties Visuotinės esperanto asociacijos pasaulinių kongresų dalyvis ir esu šios organizacijos narys.

Su Hanojaus universiteto studentėmis. Hanojus 2012 m.

Esperanto jau nuo studijų metų leido susipažinti su mano būsimos inžinerinės profesijos kolegomis bulgarais, čekais, vengrais. Jie tapo inžinieriais, mokslų daktarais, profesoriais net akademikais.
Dėka esperanto galėjau be vertėjų bendrauti su užsienio ir mūsų šalies humanitarais, menininkais, ekonomistais, tobulėti vandens inžinerijos, miestų statybos, architektūros ir kitose srityse.

Zagrebo kongresas, ekonomistų pasitarimas. Pokalbis su Selten Reinhard Vokietijos ekonomistu, matematiku, habil. daktaru, profesoriumi, Nobelio premijos laureatu.

L. Zamenhofas sakė, kad esperanto dėka kongresuose „susitinka ne valstybės, ne tautos, o žmonės su žmonėmis“. Man esperanto tai vertingiausias pasaulio žmonių bendravimo turtas. Esu Lietuvos esperantininkų asociacijos valdybos narys. Didžiausią įspūdį man paliko jubiliejinis Baltijos esperantininkų kongresas BET-55 Panevėžyje.
Ne tik frazė, bet ir mano gyvenimo moto: Eĉ guto magranda konstante frapanta traboras la monton granitan. Atitinka mūsų: Lašas po lašo akmenį (uolą granitinę) pratašo.

Zenonas Eimutis Sabalys
www.skrastas.lt nuotr.

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/eligijus-skirkevicius-esperanto-kalba-padeda-suprasti-bendruosius-kalbu-desnius