Vytenis Povilas Andriukaitis: esperanto ypatinga tuo, kad ji įrodo, jog universali kalba yra ir galima

Vytenis Povilas Andriukaitis kartu su Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininku Povilu Jegorovu.

Vytenis Povilas Andriukaitis – gydytojas, istorikas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras, Europos Sąjungos komisaras, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą. Jis yra Europos esperantininkų sąjungos Garbės narys ir Pasaulio esperantininkų sąjungos (UEA) Garbės globėjų komiteto narys. Šįkart su juo kalbamės apie esperanto kalbą ir jos įtaką jo gyvenimui.

Gerbiamas Vyteni, kaip ir kada susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

Pirmiausia apie esperanto kalbą sužinojau iš savo mamos Liudos Andriukaitienės, kai grįžome iš tremties iš tolimosios Jakutijos. Mums pavyko atvykti į Kauną, nors tuo metu dar galiojo draudimas neleisti grįžtantiems tremtiniams įsikurti pačiame mieste. Motina, nebuvusi Kaune septyniolika metų, domėjosi, kas pasikeitė, kokie gatvių pavadinimai išliko, kas dar gali jai priminti ankstesnį Kauną. O tarp tų išlikusių gatvių pavadinimų buvo ir L. Zamenhofo gatvė. Aš klausinėjau motinos apie tuos žmones, kurių vardais buvo pavadintos gatvės. Ir motina man paaiškino, kad tai – žydų kilmės šviesuolis, gydytojas, humanistas, tarptautinės kalbos kūrėjas.

Vaikštant po Kauno senamiestį buvo lengva tą gatvę surasti, be to, ji išlaikė dar ir prieškarinio Kauno bruožus.
Pradėjęs domėtis Kauno gyvenimu, o taip pat sutikdamas įvairius iš tremties sugrįžusius žmones, sužinojau, kad stalininės represijos buvo nutaikytos ne tik į taip vadinamus „klasinius liaudies priešus“. Tremties ir kalėjimų neišvengė ir įvairūs kultūros žmonės, tolimi nuo politinių aspiracijų, daugiau susiję su dvasinio, intelektualaus gyvenimo dalykais.

Tarp ištremtųjų buvo ir Rericho draugijos nariai, ir filatelistai, ir esperantininkai. Štai tada pajutau dar didesnes simpatijas tokiems žmonėms.

Tačiau pačia esperanto kalba domėtis pradėjau tik studijuodamas tuometiniame Kauno medicinos institute (KMI). Juo labiau, kad privalomai mokantis marksizmą-leninizmą, diskusijose su dėstytojais keldavau klausimą, kodėl tikri internacionalistai vietoj rusų kalbos nenori tuometinėje Tarybų Sąjungoje diegti ne ją, bet tarptautinę kalbą. Juk tuo pačiu jie pasisakytų už visų kalbų lygybę ir išvengtų kaltinimų rusifikacija. Į jų klausimą, o kokia tai gali būti kalba, atsakydavau, kad tai galėtų būti esperanto. Bet tuo metu jau vyravo sovietinio tipo antisemitizmas, tad žydų kilmės gydytojai, o dar ir priklausę sionistinei draugijai, buvo iš istorijos vadovėlių braukiami. O ir žalioji žvaigždutė nebuvo viešai dar nešiojama.

Tik apie 1973 metus KMI susipažinau su dėstytoju V. Kempinsku, kuris mediciną studijavo dar nepriklausomais laikais. Jis tuomet priklausė Rericho draugijai, o taip pat buvo ir esperantininkų būrelio narys. Žinoma, už tai jam teko irgi pabuvoti lageriuose. Tad jis kiek daugiau papasakojo apie esperantininkų veiklą, bet patarė man geriau šia veikla neužsiimti.

Kadangi man ir toliau rūpėjo disidentinė veikla, o taip pat ir savo pasaulėžiūros brandinimas, likimas mane suvedė su iškiliu gydytoju – onkologu, žydų gelbėtoju, humanistu dr. Viktoru Kutorga. Jis sutiko padėti burti studentų savišvietos būrelį, ieškoti atsakymų į pasaulėžiūrinius klausimus. Ir jo filosofinis troškimas buvo ieškoti universalių panhumanizmo pagrindų bei praktinio jų įgyvendinimo. Štai tuomet mes ir vėl sugrįžome prie diskusijų, ar įmanoma kovoti prieš didžiųjų kalbų imperializmą, priešpastatant tam esperanto kalbą.

Tuo tikslu mes ėmėme ieškoti kontaktų su žmonėmis, mokančiais šią kalbą. Keliai mus suvedė su dr. A. Vaitilavičiumi. Laikai jau po truputį keitėsi, tad Vilniuje atsikūrė esperantininkų draugija, kuriai dr. A. Vaitilavičius ir vadovavo. Būtent apie 1976 metus aš ir pradėjau mokytis šios kalbos. Tiesa, tai buvo tik epizodinis mokymasis, nes KGB priežiūroje turėjau nemažai rūpesčių ir bėdų. Bet esperanto kalbos kaip tarptautinio humanizmo, taikos tarp žmonių tilto idealas šildė širdį ir jausmus.

Kuo jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Galiu atsakyti trumpai – tai nuostabus dr. L.Zamenhofo atradimas, padedantis geriau pažinti ir kitas kalbas, stiprinantis pagarbą visoms kalboms, ginantis kalbų lygiateisiškumą, griaunantis barjerus tarp tautų ir žmonių. Mokytis kitas kalbas visada yra ir naudinga, ir kilnu, ir prasminga. Tai taip pat ir pomėgis, atveriantis naujas lingvistinio pažinimo ribas. O esperanto ypatinga tuo, kad ji įrodo, jog žmonijos istorijos raidoje universali kalba yra ir galima, ir reikalinga. Ji gali suteikti mums viltį, jog tikra taika gerbiant tautų lygiateisiškumą yra įmanoma. Esperanto gali padėti lengviau išmokti ir kitas kalbas. Štai kodėl, dirbdamas Europos Komisijoje palaikiau pastangas įtraukti esperanto į kalbų mokymosi programas. O panhumanizmo kontekste dr. L. Zamenhofo nemirtingas darbas visada bus tikra Vilties žvaigžde visiems taiką mylintiems žmonėms.

Kiek žinau, visą laiką esate labai užimtas žmogus, ar belieka laiko dalyvauti esperantininkų renginiuose?

Dirbdamas Europos Komisijoje, buvau įtrauktas į Europos esperantininkų sąjungos renginius, palaikiau jų visas iniciatyvas plėtoti esperantininkų kalbos prieinamumą. Už tai buvau nepelnytai jų pagerbtas. Bet kadangi nesu tvirčiau įvaldęs šios kalbos, tai esperantininkų draugijos nariu nesu. Turėčiau dar daug mokytis, kad galėčiau įstoti į Lietuvos esperantininkų draugiją.

Tačiau Jums gražiausią esperantišką frazę tikriausiai turite?

Man labiausiai patinkanti frazė yra: „Doktoro Esperanto“. O gyvenime nereikia niekad pamesti vilties ir turėti kryptį, taip, kaip kryptį turi siūlas, įvertas į adatą. „Fadeno iras, kien kudrilo ghin tiras“.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/gabija-bulanaviciute-%E2%80%93-vileniskiene-esperanto-nera-tik-kalba-%E2%80%93-tai-yra-gyvenimo-budas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-rozentaliene-kelioniu-pomegis-atvede-i-esperanto-pasauli-

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aleksandras—dambrauskas-%E2%80%93-lietuvos—esperantininkas–nr1-160-osioms-adomo—jaksto—gimimo—metinems
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/eugenija-kediene-ir-kleta-gindviliene-linkime-jaunimui-susidometi-esperanto
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/zenonas-eimutis-sabalys-man-esperanto-%E2%80%93-musu-salies-istorijos-dalis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/eligijus-skirkevicius-esperanto-kalba-padeda-suprasti-bendruosius-kalbu-desnius