NAUJIENOS

Vytautas Kupšys: iš mano personažo režisierius sukūrė mažą stebuklą

Kategorija:

Miestas:
Sausio 31 ir vasario 1 d. naujausiame spektaklyje „Teatralas“ vaidmenimis susirems du patyrę Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai Albinas Kėleris ir Vytautas Kupšys. Režisieriaus Jono Tertelio darbe, sukurtame pagal Thomo Bernhardo pjesę, daug kalbama apie teatrą ir meną, tačiau jis gali būti įdomus ne tik mėgstantiems didžiąją sceną. „Teatralas“ primena, kaip vaidmenis vieni kitiems primetame kasdieniame gyvenime – šeimoje, darbe, ar visuomenėje.
 
Spektaklyje A. Kėleris sukūrė aktoriaus Bruskono personažą, kuris primena visų pripažintą žvaigždę, sėkmingą vadovą ar reiklų klientą. Atvykęs į Vokietijos provincijos miestelį, vietinėje smuklėje Bruskonas ruošiasi vaidinti komediją ir nesustodamas piktinasi bei terorizuoja V. Kupšio Smuklininką. Šiam tenka atlaikyti svečio tiradas ir prisiimti nesėkmingojo, paslaugų teikėjo, pavaldinio rolę. Apie kūrybinį procesą bei naujausią vaidmenį kalbame su aktoriumi Vytautu Kupšiu.
 
Spektaklyje jūs esate Smuklininkas – šeimininkas, paslaugų teikėjas. Kaip jaučiatės tokiame vaidmenyje, kai „didysis“ Bruskonas  jus kaltina provincialumu, sako, kad jūsų smuklė yra visiška skylė?
 
Jaučiuosi normaliai, nes spektaklyje toks mano vaidmuo. Jeigu paimtume eilinį Lietuvos žmogų kaime, kur atvažiuoja kokia nors išpuikusi žvaigždė – teatro, kino, televizijos, – šis žmogus gali elgtis įvairiai: gali pasiųsti tą žvaigždę po velnių, arba gali taikstytis, nes yra priverstas aplinkybių – jam naudinga, įdomu ar panašiai. Mano personažas ir taikosi, ir priešinasi savo viduje, jis ir pyksta, ir nori pasiųsti Bruskoną visiems žinoma kryptimi, ir kartu jam įdomu – spektaklyje atsiskleidžia pilna jo emocijų amplitudė. Dėl to jis nei išvaro išpuikusio svečio, nei jam simpatizuoja – mano personažas stebi. Kurdamas vaidmenis mėgstu pats daug prisigalvoti, režisieriai kažką išmeta, o kažką, kas jiems patinka, palieka. Tad manau, kad šiuo atveju nebyliai su režisieriumi susikalbėjome. Rodos, kad tai pamatęs jis netgi pridėjo dar – Bruskono žmonos Agotos vaidmenyje atsirado man padedantis akcentas. Apskritai, tai, kad šalia Th. Bernhardo dramaturgijos režisierius sukūrė aplinką iš kitų spektaklio veikėjų, man labai daug davė.
 
Pagal pjesę jūsų svečias nuolat burba, piktinasi, ir šis nuolatinis burbėjimas taip pat yra nukreiptas į jūsų personažą. Kas scenoje padeda šį burbėjimą atremti?
 
Bruskono burbėjime yra daug gilių dalykų. Man vaidinti lengva, nes pusė dalykų iš „Teatralo“ teksto yra tai, ką esame girdėję tūkstančius kartų. Net iš Juozo Miltinio lūpų – teko su juo, jau nebedirbančiu, sėdėti prie vieno stalo. Jeigu būčiau galėjęs įrašyti, dabar duočiau paklausyti, ir jūs pamatytumėte, kiek visokiausių dalykų jo lūpose buvo. Esu tai girdėjęs ir iš kitų vyresnės kartos aktorių. Tekste yra daug frazių iš pjesių, kurių per trisdešimt penkerius metus teatre skaičiau begalę. Taigi, kartais trumputis sakinukas užkabina labai jautriai, nes lengvai randu jam kontekstą. Tad tas Bruskono burbėjimas nėra šiaip sau burbėjimas – jis pripildytas turinio.
Tik žinote, man žodis „burbėjimas“ nepatinka. Visi vyresni aktoriai, kuo vyresni tuo labiau, viskuo nepatenkinti, nes jiems atrodo, kad teatras yra nebe toks, koks buvo. Yra tokia taisyklė: bet koks senas aktorius burba. Mes atėjome, tokius radome, dabar ateina jaunimas – randa mus. Jeigu burbame ne viešai, tai tarpusavyje – kai nuvažiuoju filmuotis, susitinku vyresniąją kartą, mes tą patį darome. Ir iš vienos pusės absurdas, juokinga, nes atėję į teatrą mes matėme lygiai tą patį. Taigi, visa tai labai pažįstama.
 
Ar scenoje nė karto nekilo noras apšaukti ar net apkulti tą bjauriai besielgiantį Bruskoną?
 
Suprantate, yra toks sumautas dalykas – Albinas yra mano draugas ir būnant scenoje man svarbu, kad jam pasisektų. Repeticijoms mes turėjome mažai laiko, jo vaidmuo yra didžiulis ir jam tikrai sunku, tad man kaip tik norisi jam padėti. Bet, žiūrint iš personažo perspektyvos, yra keletas vietų, kur, rodos, tikrai vertėtų pasiimti Bruskono lazdą ir kaukštelt jam į pakaušį. Šias vietas režisierius akcentuoja labiau nei dramaturgas ir tai provokuoja.
 
Smuklininko vaidmuo šiame spektaklyje yra mažakalbis. Kur slypi jūsų kaip aktoriaus malonumas jį atliekant?
 
Tokio vaidmens nesu turėjęs. Iš vaidmenų, kuriuos mėgau, pagrindiniai buvo su begale žodžių, o epizodiniai – labai ryškūs. Esame su režisieriumi kalbėję, kad man patiktų, jog per visą spektaklį Smuklininkas išvis neprasižiotų.
Nepasakyčiau, kad iš pat pradžių šis vaidmuo man būtų patikęs. Bet man įdomu dirbti su jaunais režisieriais, nes gali sulaukti siurprizų. Tai, kaip režisierius pasuko personažą spektaklio pabaigoje, mane labai nustebino. Repeticijų pradžioje Jonas su mumis dirbo atskirai ir aš supratau, kad bus kažkas įdomaus. Bet kas – negalėjau sugalvoti. Ateidavau ir rasdavau kažkokių siurprizų apie mano personažą, kuriuos pateikdavo partneriai. Ilgainiui pajutau, kad pildausi turiniu. Turiniu, kurio aš pats neradau nei pjesėje, nei savyje, galvodamas apie įvairias patirtis. Regis, buvo mažas vaidmuo, ir, galvojau, bala nematė. Tačiau paskutiniame repeticijų etape pajutau, kaip kartu su kita personažų grupe, Bruskono šeima, tampu pilnakrauju spektaklio papildiniu. Iš mano Smuklininko darėsi kažkas, ko aš net negaliu įvardinti, ir turbūt negalėsiu – šis spektaklis kaip muzika, jo negali paaiškinti žodžiais. Aš neradau to, ką surado režisierius. Ir tai, ką režisierius padarė iš mano personažo, yra mažas stebuklas – nieko panašaus pas Berhardą nėra.
 
Kalbant apie kūrybinį procesą, kaip manote, ar J. Tertelis iš pat pradžių turėjo aiškią viziją?
 
Manau, kad režisierius ieškojo. Juk Th. Bernhardo „Teatralas“ buvo jam pasiūlyta, o ne jo paties atsinešta medžiaga. Jam tai pavyko proceso metu, režisierius ieškojo, kūrė, dirbo.
 
Režisierius jaunas, vizijos nėra, ar tai jums nesukėlė jokių abejonių?
 
Ne. Negalima taip. Pirmiausia aktorius turi padaryti tai, ką jam liepia režisierius, o tik tada gali vertinti. Nes požiūris „ai, aš žinau geriau“, „čia yra nesąmonė“, „tai yra blogai“ yra neteisingas – iš kur tu žinai, kad čia yra blogai? Galbūt tavo patirtis tai sako, bet jeigu viską darysi tik pagal savo patirtį, tai visą gyvenimą vaidinsi vieną ir tą patį vaidmenį. Net jeigu manyje ir būna pasipriešinimo, aš turiu jį įveikti – turiu daryti taip, kaip prašo režisierius, nors jam tebūtų ir penkiolika metų. Jeigu režisierius daro kažką užtikrintai, turiu jam pasiduoti. Jeigu aktorius nepasiduoda režisieriui, vadinasi jis jau senas. Jeigu įsivaizduoji, kad esi gudresnis už režisierių, vadinasi kaip aktorius esi miręs. Tokia jau duona.
 
Sakote, kad J. Tertelis nebuvo atviras pasiūlymams. Kur, kuriant Smuklininko personažą, buvo jūsų kūrybos laisvė?
 
Mažai pažįstu režisierių, bet manau, kad jis buvo įtampoje dėl trumpo repeticijų laiko. Mačiau, kad jis nori tvarkytis pats ir nesikišau. Ieškojau tokioje apimtyje, kiek man buvo leista. Sukurti vaidmenį galima visada – net jeigu visiškai atsiduodi reikalavimams, vis tiek padarysi. Jei jauti, ko iš tavęs reikia, turi galimybę padaryti vaidmenį ir scenoje dvidešimt penkias minutes prie stalo sėdėdamas ant kėdės. Manęs neapleidžia jausmas, kad šis spektaklis – kažkoks visuotinis netyčiukas. Bet taip juk nebūna – režisierius ieškojo, ieškojo ir surado.
 
Spektaklyje yra žaidžiama ir socialiniais, ir teatro vaidmenimis. Personažai juos priima, atmeta, perduoda kitiems. Galiausiai Bruskono šeima jūsų personažui taip pat suteikia naują vaidmenį. Ką tai lėmė jums kaip aktoriui ir kiek pakeitė jūsų kuriamą Smuklininko personažą?
 
Toks sprendimas iš statisto sukūrė vaidmenį. Smuklininko personaže įvyksta perversmas – tokio dalyko aktorius ir laukia iš gero režisieriaus. Tai, ką mes darome spektaklio pradžioje, suvaidinti gali bet kas – įdėmiai žiūrėk, kaip vaidina A. Kėleris, ir viskas bus gerai. Žinoma, mes kažko prisikuriame, bet bent pusės to žiūrovas greičiausiai net nemato. O šis perversmas – tai smūgis, po kurio aktorius pajunta, kad jis yra spektaklio dalis.
 
Spektaklio metu paprastas kambarys virsta teatru. Kas jums šiame virsme yra artimiausia, kur, jūsų manymu, glūdi tikroji teatro magija?
 
Tikras teatras yra iš nieko, kiekvieną kartą spektaklį pradedi nuo nulio. Gali dešimtmečius pradirbti teatre, turėti begalę patirties, bet pradėdamas naują spektaklį turėsi būti kaip vaikas, nes būsi įspraustas į nežinomybę. Nori, ar nenori šis sindromas kankins, reikalaus vėl perlaužti save ir surasti kažką naujo. Mes nežinojome, kokios bus dekoracijos, kokie scenografiniai sprendimai: atėjome į „skylę“ su suplyšusiomis užuolaidomis, ir, dar nieko neturėdami, pradėjome kažką daryti. Repetavome ir patys matėme, kad kažko trūksta. Staiga atvažiavo kaukės, paprastos širmos, paveikslai – pradėjo kurtis teatras. Tai, kas įvyko mūsų akyse, kai iš scenografių (Berta Bocullaitė ir Paulė Bocullaitė – M.J.) pradėjome urmu gauti rekvizitą, spektaklio metu vyksta ir žiūrovų akyse. Mums įdomiau, negu kitiems, nes žinome šių patalpų paskirtį – vaidiname erdvėje, kur daug metų buvo gaminamos dekoracijos, vadinamoje „dekoratyvinėje“. Eidami per ją, smirdančią, ir patys prasmirsdavome. Čia, toje „skylėje“ mes dirbame ir staiga atsiranda mažas stebuklas: iš paprastų daiktų, kažkokių puodų, kopėčių, kėdžių ir stalo erdvė tampa teatru. Teatras gimsta ne tik žiūrovų akyse, bet ir mūsų viduje. 
 
* * *
 
Jono Tertelio spektaklio „Teatralas“ premjeros vyks 2019 m. sausio 31 d., vasario 1 d. 18 val. Miltinio laboratorijoje, Juozo Miltinio dramos teatre, Panevėžyje.
 
Spektaklio kūrybinė grupė: režisierius Jonas Tertelis, dailininkės Berta Bocullaitė ir Paulė Bocullaitė, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas Julius Kuršis, vaidina Albinas Kėleris, Vytautas Kupšys, Ieva Savickaitė, Toma Razmislavičiūtė-Juodė, Balys Ivanauskas.
 
 
Monika Jašinskaitė
 
 
 
  • Edukacinės programos
  • Nakvynė

Turininga viešnagė Pakiršinio dvare

  • Pažink Latviją







Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė
Mano kraštas

Partneriai