Vladimir Žuromskij: esperanto kalba atvėrė keliones dviračiu ir padėjo surasti spiritizmo religiją bei natūrizmą

1982 metais visiškai atsitiktinai į mano rankas pakliuvo baltarusiškas laikraštis „Mogiliovskaja pravda“ (Mogiliovo tiesa). Laikraštyje buvo straipsnis „Kalbėkite, aš jus suprantu“ ir buvo rašoma apie jaunimo esperanto klubą „Fenikso“ Rygoje, apie esperanto kalbą ir apie problemas, kylančias dėl kalbų įvairovės. Tai buvo labai įdomus, rimtas straipsnis. Esperanto idėja mane tuoj „pagavo“, nes jau buvau pribrendęs tarptautiniams ryšiams – tuo metu nuotoliniu būdu studijavau vokiečių kalbą „ИА-ЯЗ“ kursuose Maskvoje. Deja, laikraštyje nebuvo informacijos kaip susisiekti su „Fenikso“ klubu. Buvo Sovietų Sąjungos laikai ir nuostabu, kad apskritai toks straipsnis buvo publikuotas.

Praėjo vieneri metai ir 1983 metais būdamas Rygoje aš atsitiktinai – vėl atsitiktinai – pamačiau skelbimėlį; „Esperanto klubas „Feniksas“ kviečia į kalbos kursus susirašinėjant!“ Susimokėjęs 30 rublių pradėjau mokytis esperanto kalbos su mokytoja Olga Buš. Šiandien su pagarba ir dėkingumu ją vadinu – mano Esperanto Mama. Šiuo metu Olga gyvena Londone ir dirba (ar jau dirbo) Londono nacionalinėje bibliotekoje. Pati Olga esperanto kalbos išmoko dar būdama mokinuke Ukrainoje, Chmelinckio mieste.

Taigi 1984 metų balandį baigiau pradedančiųjų kursą. Iš Rygos grįžau su Lenkijos Radijo esperanto kalba rengiamų laidų tvarkaraščiu ir su nuostabiu J. Bokarevo „Esperanto-rusų kalbos žodynu“, kuriame buvo net 27 000 žodžių! Lenkų Radijas kasdien, šešis kartus per parą, transliavo 30 min. laidas. Aš klausiausi kasdien, nes net mano darbas labai tam padėjo (buvau radistas oro uoste). Jaučiuosi labai dėkingas redaktoriams Andreo Pettyn ir Barbarai Pietrzak už jų pavyzdingą tarimą. Vėliau prisijungiau prie Vilniaus esperantininkų klubo, kuriam vadovavo Adomas Vaitilavičius. Klubo vadovas visada atsinešdavo daug esperantiškų leidinių. Buvo galima užsiprenumeruoti žurnalų iš socialistinių šalių: „El popola Ĉinio“, „Hungara vivo“, „Bulgara esperantisto“, „Der esperantist“, ‚Juna amiko“. Pradėjau susirašinėti, (tas susirašinėjimas buvo tarsi sportas) su keturiasdešimties šalių esperantininkais. Po truputį susirašinėjimo draugų mažėjo. Su tų laikų susirašinėjimo draugu Jean-Claude Caraco iš Prancūzijos aš susipažinau 1987 metais ir mudu draugavome iki 2015 kol jis, sulaukęs 66 metų, mirė.

Klube į mano rankas pakliuvo adresų knygutė „Pasporta servo“. Tuoj galvoje kilo planas apie kelionę „Su dviračiu ir Esperanto“. Planavau nukeliauti iš Lietuvos iki Prancūzijos ir atgal naudodamasis draugiškais esperantininkų ryšiais. 1987 metai! Deja, buvo sovietinis laikotarpis su visais žavingais to laiko ženklais: geležinė uždanga, oficialūs iškvietimai, vizos visoms šalims, kurias turėjau pravažiuoti, laiškai miestų merams ir nekonvertuojamas rublis… Ir šiaip jau sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos niekam nevalia buvo kirsti dviračiu. Tiesą sakant, esperantininkai iš Vakarų šalių visai nebuvo linkę siųsti kvietimus, jie nepasitikėjo Sovietų Sąjunga ir sovietiniu esperantininku, tuo labiau dviratininku. Taigi teko man nusileisti iš dangaus ant žemės ir susitelkti prie susirašinėjimo ir radijo laidų klausymo.

Prie svajonės apie tarptautinę kelionę dviračiu grįžau 1997 metais ir nuvykau į Lenkiją (1630 km), norėdamas aplankyti savo susirašinėjimo draugą Jerži Wroblewski. Be esperanto, jis susirašinėdavo ido ir interlingua kalbomis, o dar buvo degtinės gamybos įmonės savininkas, taigi susitikimas buvo nuostabus.

Po šios bandomosios kelionės dviračiu užsiregistravau į 83-a Pasaulinį Kongresą Prancūzijoje, Montpelje mieste – radau draugų kurie sutiko priimti mane į svečius ir startavau! Kelionė buvo pilna nuotykių ir į kongresą aš pavėlavau 3 dienas. Štai šios kelionės trumpas reziumė:
Nuo 1987-07-03 iki 1998-10-08 = 98 dienos.
49 nakvynės pas bičiulius esperantininkus,
49 nakvynės palapinėje kur papuolus.
6434km

Jau dėl to, kad esperanto kalbos dėka mano pomėgis važinėti dviračiu tapo tarptautiniu, niekada nesigailėjau, kad tapau esperantininku. Esperanto kalba padėjo surasti dar du „hobius“ – spiritizmo religiją ir naturizmą.

Nesu aktyvus asociacijos narys, nes esu vienišius. Man nepatinka „krokodilai“ – žmonės kalbantys gimtąja kalba tarp esperantininkų – laikau juos esperanto impotentais. Nuo 2007 metų pastoviai bendradarbiauju rengiant Baltijos esperantininkų dienas Lietuvoje.

Man gražiausia frazė: „Mi amas vin“ – „Aš tave myliu“. Šią frazę turiu užsirašęs net 58 kalbomis!

Vladimir Žuromskij