Vida Čojienė: esperanto – mano šeimos kalba

Nuo vaikystės mane domino kitos kalbos, šalys, kultūros. Išmokti laisvai kalbėti rusiškai atrodė per paprasta, tad, svajojau apie anglų kalbos studijas universitete. Pamenu, dažnai vakarais prieš miegą pasiėmusi brolio ausines, klausydavausi Liuksemburgo radijo ir, jei suprasdavau bent kas trečią ar penktą frazę, nepaprastai džiaugiausi. Po atsitiktinio lemtingai demotyvuojančio pokalbio su savo anglų kalbos mokytoja, dėl studijų pasirinkimo pakeičiau nuomonę. Mokytoja, žinoma, tąsyk suklydo, pasakiusi, kad anglų kalbos ateityje neprireiks…

Kadangi aštuonerius metus lankiau muzikos mokyklą, pasirinkau fortepijono studijas. Dabar dirbu fortepijono mokytoja ir Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos tinklalapio vamm.lt administratore.

Apie esperanto kalbą ir įdomią jaunimo klubo veiklą išgirdau iš tetos 1987 m. studijuodama Klaipėdos Stasio Šimkaus koservatorijoje. Viltis, kad dar išmoksiu kokių nors kalbų, nebuvo dingusi. Iškart užsirašiau į trijų mėnesių esperanto kalbos kursus. Dukart per savaitę pamokas vedusi šviesios atminties Vilija Jakštienė turėjo nuostabios asmeninės patirties esperanto pasaulyje, mokėjo smagiai ja dalintis, sudominti, tad, jokių pastangų mokantis neprireikė. Atrodė, jog tiesiog puikiai leidome laiką. Suprasti esperantiškai pramokau, o po kursų nuvykusi į žymųjį, virš šimto dalyvių iš aplinkinių šalių pritraukiantį „Boatado“ (valčių žygis), jau galėjau ir paviršutiniškai bendrauti.
Lengvai išmokta esperanto kalba man atvėrė daug galimybių pažinti pasaulį bendraujant su kitų kultūrų žmonėmis. Iš pradžių susirašinėjant, vėliau keliaujant. Pirmieji bendravimo esperanto kalba įspūdžiai neišdildomi. Pasauliniuose kongresuose galėdama lengvai susikalbėti su esperantininku iš Indijos ar Japonijos jaučiausi fantastiškai, o kalbėdama esperantiškai su anglakalbiu neturėjau lingvistinio barjero, kuris būtų mums kalbant angliškai.

Esperanto – visiems lygi, neutrali kalba! Ji stipriai praplėtė mano akiratį ir kiek netikėta linkme pasuko gyvenimą – 1996 m. kongrese Prahoje susipažinau su esperantininku iš Pietų Korėjos, kuris po penkerių metų draugystės tapo mano vyru. Sukūrėme šeimą, kurioje su dukromis kasdien kalbame lietuvių, korėjiečių, esperanto kalbomis. Dažniausios kelionės susijusios su esperantininkų veikla, o draugų, bendraminčių ir pažįstamų ratas išsiplėtė per visą pasaulį.

Su šeima visuomet aktyviai dalyvaujame ir Lietuvoje vykstančiuose esperanto renginiuose: šimtus dalyvių iš įvairių šalių pritraukiančiame BET (Baltijos esperanto dienos), kasmetiniame Lietuvos Esperanto asociacijos kongrese – Zamenhofo dienose, esperanto žurnalistų seminare, valčių žygyje. Jie įdomūs ne tik dėl vertingos pažintinės programos, įvairių diskusijų, bet ir dėl smagių pasibuvimų su bendraminčiais, kuomet tenka paėmus gitarą kartu uždainuoti esperantiškas dainas.

Daug yra gražių ir žinomų frazių esperanto kalba, o viena jų: „kiu mem sin laŭdas, tiun neniu aplaŭdas“ (niekas neploja tam, kuris pats save giria).

Vida Čojienė

admin

2020-11-25

Vida Čojienė: esperanto – mano šeimos kalba

admin

Palik komentarą Cancel reply

Susiję straipsniai:

Aktualijos

Mintys

Renginiai

Įvairenybės

Konkursai

Nespalvotoje kronikoje įamžintų Vytauto V. Stanionio fotografijų parodos atidarymas

Į Lietuvos Kalėdų sostinę Surdegį atgabenta Kalėdų eglė

Fotografijos muziejaus renginių ciklas „Naujos pažintys su senais pažįstamais“