Vida Beinortienė: ESPERANTO – šviesūs mano laikai

Esu gimusi 1945 metais Panevėžio rajone. Tada buvau Vida Ivanauskaitė, paskui Beinortienė.
Studijavau Kauno politechnikos institute. Ką tik nuvykusi į Kauną atėjau į Esperanto kalbos kursus, kuriuos vedė Edvardas Medonis. Kursus baigiau 1965 metais ir aktyviai įsijungiau į esperantininkų veiklą. Tai buvo Pabaltijo esperantininkų stovyklos, įvairios žygeiviškos išvykos.
Pamenu esperantininkų žygį prie Arimaičių ežero 1966 metais, prie Šeduvos. Buvo smagu, daug draugų. Tuometiniai mano draugai buvo Vanda Dambrauskaitė ir Birutė Nemeikšytė, su kuriomis kartu studijavau ir gyvenau. Paskui jos dingo iš esperanto veiklos. Pamenu aktyvistus Joną Sakauską ir Vladą Ruževičių, o ypatingai Initą Tamošiūnienę. Vladas buvo aktyvus ir išradingas, pats grojo armonika ir organizavo mūsų saviveiklinį orkestrėlį, kuriame aš grojau su šaukštais. Nuolat pasirodydavom renginiuose, stovyklose. Prisimenu aktyvistus Mariją la Graną, Vitoldo, Johano, šviesiaplaukę medikę ir Audrių, kuris gražiai dainavo.
Dalyvavau esperanto stovykloje Piarnu mieste. Ten jau buvo kitas įdomumas – susitikimai su kitų tautybių žmonėmis, kurie nemoka lietuvių kalbos. Visas įdomumas buvo susišnekėti esperanto kalba. Kuo iš tolimesnių, egzotiškesnių valstybių atvykę esperantininkai, tuo buvo įdomiau. Tai buvo lyg langas į pasaulį, kurį tuomet buvo kietai uždariusi sovietinė sistema. O taip norėjosi ištrūkti.
Baigusi studijas sugrįžau gyventi ir dirbti į Panevėžį. Čia įsijungiau į panevėžiečių esperantininkų veiklą, kuriai vadovavo entuziastas Juozas Kazlauskas. Šis klubas įregistruotas 1970 metų lapkričio 18 d. Klubo veikla buvo įdomi, pastoviai rinkdavomės kas savaitę.
Dar studijuodama Kaune susidūriau su tokia draugų esperantininkų veikla, kad galima savo reikmėms išversti ką nors į esperanto kalbą. Vertė Inita, Vladas Ruževičius. Man tai labai buvo įdomu, patiko, bet man nieko neišėjo. Tačiau vis bandžiau ir po truputį atsirado patirtis.
Į panevėžiečių klubo veiklą įsijungė T. Lukoševičius. Jis veržliai ėmėsi knygų vertimo ir leidybos. Aš mačiau, kad su poezija jam neišeina, bet jis vis tiek tai daro. Maža to, jis ėmė burti vertėjų grupelę, galų gale jau ir reikalauti, ką nors išversti. Telesforas buvo labai aktyvus, visiškai atsidavęs esperanto veiklai, bet mano atžvilgiu pasirodė, kad perlenkė lazdą. Ši kalba man buvo hobis, malonumas, o kai iš tavęs reikalauja, tampi lyg konvejeris, kuris, nori ar nenori, turi kažką atnešti. O tai jau darosi nebeįdomu. Taigi, kaip sakant, perlenkė lazdą. Aš nustojau lankytis klube ir nuo 1989 metų tapau Lietuvos esperanto asociacijos individualia nare.
Bet nepasitraukiau iš esperantininkų kūrybinės veiklos. Vilniuje vertėjų grupės vadovas buvo Adomas Vaitilavičius. Ten vykdavau į nuolatinius susitikimus. Tuo metu buvo leidžiamas Lietuvos esperantininkų žurnalas „Horizonto“, paskui „Litova stelo“, vykdavo „Mūzos“ renginiai, kur būdavo vedami originalios prozos, poezijos, dainų konkursai. Ten A. Vaitilavičiaus buvau skatinama dalyvauti kuriant, verčiant, jis nuolat patardavo, kalbos atžvilgiu paaiškindavo. Tad keletą kartų dalyvavau originaliosios prozos konkursuose ir užėmiau prizines vietas 1991, 1992, 1993, 1995 metais. Tai buvo kūrinėliai: „La štormo“ (Audra) , „Fabelo por granduloj“ (Pasaka suaugusiems), „Juĝistino kaj ŝia patrino” (Teisėja ir jos motina), „Dimanĉo” (Sekmadienis), „Briko” (Plyta).
Kadangi man originali kūryba nelabai patiko, labiau norėjau versti kitų autorių kūrinius. Tai buvo R. Budrio prozos gabalėlis apie gamtą, L. Andriekaus poezija, M. Kudarauskaitės „Gintaro legenda”. „Gintaro legendą” norėjo statyti Panevėžio lėlių teatras, bet mano išverstą poezijos tekstą smarkiai sukritikavo T. Lukoševičius, poezijos tekstą ištaisęs pažodžiui ir man neparodęs. Kai aktoriams ją reikėjo išdainuoti, nebebuvo nei rimo, nei ritmo ir jie atsisakė statyti šį kūrinį.
Dar labai mėgau versti P. Širvio ir J. Marcinkevičiaus eilėraščius. J. Marcinkevičius už vertimus man dovanojo savo knygą „Dienoraščiai be datų”. Kai kurie vertimai buvo atspausdinti „Litova stelo” žurnale. O 2005 m. Litova Espeanto asocio išleido mano išverstus J. Marcinkevičiaus poemą „Mindaugas” ir esperantininko A. Poškos „Requiem”. Redagavo P. Čeliauskas ir I. Tamošiūnienė.
Esu dalyvavusi BET-14, BET-17, BET-18, BET-26.
Buvau netikėtai pakviesta į esperantininkų muzikos festivalį Bulgarijos kurorte Pisanica 1988 metais. Į jį vyko visas Panevėžio esperantininkų klubas. Festivalis buvo labai įdomus, tarptautinis. Mus mokė dainuoti „Himną Saulei”, po to koncertavom. Bulgarijos kompozitorius Demitar Terzijev specialiai šiam festivaliui sukūrė „Jubilean kanton por Esperanto”, kurią labai gražiai atliko panevėžietė esperantininkė solistė Elena Grumbinienė. Kompozitorius ir mes labai džiaugėmės ir gėrėjomės.
Buvo kelios ekskursijos po Bulgarijos gražias vietas. Pamenu, lankėmės kažkokiame vyrų vienuolyne. Vienuoliai mus gražiai priėmė. Mes norėjom kažkuo atsidėkoti. Pamanėm, kad mūsų Elena Grumbinienė galėtų pagiedoti „Ave, Marija”. Ji nepaprastai gražiai atlieka šį kūrinį, o dar tokia vienuolyno akustika – būtų pasakiška ir bulgarams tai, be abejonės, patiktų. Mes labai prašėm, kad Elena pagiedotų, bet ji nesutiko. Po kurio laiko paaiškėjo, kad ji, pamačiusi mane, keliolika metų nematytą klube, pagalvojo, kad aš saugumietė ir grįžusi „organams” informuosiu, jog ji užsienyje giedojo religinio turinio giesmę. Sovietiniais laikais į vykstančias į užsienį grupes visada būdavo inkorporuojamas saugumietis, kuris grįžęs turėjo rašyti ataskaitas apie kiekvieną. Laimei, esperantininkų grupėms tai pavykdavo išvengti, nes joks saugumietis nemokėdavo esperanto kalbos – mes stengdavomės „nekrokodiluoti”. Lygiai kaip su žygeiviais niekas nenorėdavo eiti 20–25 km. per dieną pėsčiomis.
1989 metais teko dalyvauti esperantininkų organizuotoje etnografinių ansamblių šventėje Torunėje (Lenkijoje). Į Tą šventę vyko panevėžiečių ansamblis, o turėjo būti vadovas esperantininkas, nes reikėjo susikalbėti ta kalba. Mane, kaip kultūros darbuotoją, pakvietė vykti į tą šventę.
1997 metais netikėtai paskambino Elena Alijošiūtė ir pakvietė vykti į UK – 82 Australijoje. Atsisakiau. Kur jau ten taip toli. Ne man, pagalvojau. Bet diena po dienos ši mintis neapleido, namiškiai pritarė ir pasakiau Irenai, kad noriu vykti. Esperanto dėka pabūti Australijoje, pervažiuoti visą rytinę pakrantę: Brisbeną, Sidnėjų, Kamberą, Melburną, Adelaidę – tai buvo viršūnė mano gyvenime. Daugiau jau niekas manęs labiau nesužavės.
2005 metais dalyvavau kaip organizatorių pagalbininkė, savanorė UK-90 Vilniuje.
Dirbdama Panevėžio „Ekrano” gamykloje susipažinau ir ištekėjau už tos pat, kaip ir mano, specialybės inžinieriaus stiklininko Juliaus Beinorto. Jis studijavo Kaune ten pat, kaip ir aš. Jam baigus ir išvykus, į institutą atvažiavau aš. Mes susitikom Panevėžyje. 1962 metais jis buvo baigęs Esperanto kursus pas profesorių, kaip pats jį vadino, Valdą Banaitį. Ir taip pat dalyvavo esperantininkų veikoje. Yra likusių nuotraukų iš tuometinių esperantininkų kelionių pėsčiomis, kur priekyje žengia Johano. Vėliau J. Beinortas nuėjo politiko keliu ir tapo Kovo 11-osios Akto signataru.

Saviveiklinė programa Zamenhofo 90-mečio renginyje. 1977 m. Aš – iš kairės antra, septintas T> Lukoševičius, dešinėje V. Šilas.

Žygis su Johano 1963 metais (J. Beinorto)

Mano E kursai, Kaunas. Vadovas Edvardas Medonis. Priekyje kairėje Audrius, už vadovo panevėžietė Vanda Dambrauskaitė, į kairę aš – V. Beinortienė, į dešinę Birutė Nemeikšytė. Kaunas, 1965 m.

Australijoje, Kengurų saloje. 1997 m.

Vida Beinortienė