Valerijus Rudzinskas: esperanto kalba – ir pomėgis, ir naujas pažinimo būdas

„Laimė – tai gebėjimas džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar“, – teigia esperantininkas, poetas, kunigas Valerijus Rudzinskas. Jo gimtasis miestas – Šiauliai. 1995 metais jis baigė Kauno kunigų seminariją, o 1998 metais – Kauno Vytauto Didžiojo universitete literatūrologijos studijas. Kunigavo Garliavoje Sutkuose, Rudaminoje, Punioje, Nemunaityje. Daugiau nei prieš dešimt metų Varėnos rajone Panaros kaime įsteigė Pilnų namų bendruomenę sergantiems priklausomybės ligomis. Iki šiol jis yra šios bendruomenės kunigas.
Valerijus Rudzinskas yra penkių poezijos knygų autorius. Yra parašęs ir išleidęs monografiją apie B.Jauniškį „Nuo Šventosios iki Gango“. Šį kartą kunigas Valerijus Rudzinskas mintimis dalijasi apie esperanto kalbą.

Esperanto kalba susidomėjau dar paauglystėje. Kalbą neblogai pramokau būdamas 15 metų. Pirmasis mano mokytojas buvo ilgametis esperantininkas Petras Čeliauskas. Su juo bendravau net keliolika metų.

Jaunystėje kalba buvo puiki priemonė susirašinėti laiškais su užsienio šalių esperantininkais. Keisdavomės pašto ženkliukais, užsieniečiai atsiųsdavo įvairių žurnalų, laikraščių ar net knygų esperanto kalba. Ši kalba tuomet buvo ir pomėgis, ir naujas pažinimo būdas.

1985 m. baigdamas studijas Kauno kunigų seminarijoje diplominiam darbui pasirinkau temą „Aleksandro Dambrausko esperantinė veikla“.

Ankstesniais metais šiek tiek teko dalyvauti ir esperantininkų veikloje. Aukojau Mišias esperanto kalba Baltijos esperantininkų dienose Veisiejuose (1998 m.), Šiauliuose (2007 m.), Birštone (2016 m.), kurį laiką esperanto kalbą naudojau Pilnų namų bendruomenės svetainėje.
Šiuo metu jokioje esperantininkų veikloje nedalyvauju.

Gražiausia frazė visomis kalbomis, kurią nuolat daugeliui kartoju – „Estu feliča!“ – „Būk laminga/s!“

Valerijus Rudzinskas