Valė Pisaravičienė: mokytis esperanto kalbos paskatino netikėta pažintis

Sena tiesa: už kiekvieno, iš pirmo žvilgsnio atsitiktinio įvykio, slepiasi vienoks ar kitoks gyvenimo posūkis. „Prieš dvylika metų ilsėdamasi Palangoje per draugus susipažinau su esperantininku Kastyčiu Aleknavičiumi. Jis pradėjo pasakoti apie esperanto kalbą, apie esperantininkų renginius, ir man kilo noras jos pasimokyti. Tam, matyt, įtakos turėjo ir tai, kad neseniai buvau išgyvenusi skaudų praradimą ir galvojau, kas man padėtų užsimiršti. Buvau galvojusi mokytis anglų kalbos, tad ėmiausi mokytis kalbėti esperantiškai. Pirmasis mano išmoktas žodis buvo Saluton, – pasakoja pedagogė iš Alytaus Valė Pisaravičienė. – Tad ėmiausi esperanto pamokėlių. Ir laikas nuo laiko telefonu su Kastyčiu pabendraudama esperantiška vieną kitą žodį išmodavau.“

Norą išmokti esperanto kalbos sustiprino ir tais pačiais metais Ventspilyje vykusios Baltijos esperantininkų dienos. „Nuvažiavau į tą renginį, žiūriu, visi tokie geranoriški, vienas kitam padedantys, likau tuo bendravimu sužavėta, – pirmąjį esperantininkų renginį prisimena pašnekovė. – Tai pačiais metais Bialystoke vyko pasaulinis esperantininkų kongresas. Labai įdomus renginys, į kurį suvažiuoja esperantininkai iš viso pasaulio. Esperanto kalbos mokiausi ir Poznanės A. Mickevičiaus kalbų universitete.“

Nors, pasak Valės Alytuje nepavyko atgaivinti esperantininkų klubo, bet nuo esperantininkų moteris neatitrūksta. Ją mielai priima Panevėžio esperantininkų klubas, pabendrauja su keliais esperantininkais ir Alytuje. Prieš kelerius metus mokykloje turėjo jaunųjų esperantininkų būrelį.

„Suprantu, sovietmečiu esperanto kalba viena didesnių galimybių pakeliauti po pasaulį, bet ir dabar ji daliai žmonių naudinga pažįstant kitas šalis, jų kultūrą. Viso pasaulio esperantininkai priima vienas kitą, supažindina su savo miestu, savo šalimi. Tad užtenka nusipirkti bilietą ir tu gali keliauti. Aš labai nesu išplėtojusi tos galimybės. Taip buvau nuvykusi į Prancūziją ir likau labai patenkinta puikiai praleistu laiku. Su ta prancūzų šeima susipažinome pasauliniame esperantininkų kongrese. Tiesiai po jo visi atvažiavome į Alytų, paskui jiems padėjau susipažinti su Vilniumi. Tad ir jų kvietimu pasinaudojau. Esperanto kalba labai svarbi, norint pakeliauti. Susiradęs esperantininką, gali nukeliauti į bent kurią pasaulio šalį“, – įspūdžiais dalijasi Valė Pisaravičienė.

Ir nors, pasak jos, didelė dalis esperantininkų yra vyresnio amžiaus, bet pasaulyje gyvuoja ir jaunųjų esperantininkų organizacijos. Šia kalba susidomi ir jauni žmonės.

Parengė
Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/alfredas–maruska-diena-nuo-kurios-gyvenimas-pradejo-teketi-kitu-ritmu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilmantas-jakstas-esperanto-atvere-galimybes-pazinti-pasauli
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ramunas-narbutas-man-esperanto-kalba-toliau-lieka-kaip-galimybe-bendrauti-su-visu-pasauliu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/nijole-petraityte-lingvon-kiel-%C4%9Dardenon-oni-ne-povas-lasi-kreski-sen-prizorge–
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-gvildys-gyvenk-progresuok-bet-mokytis-nenustok