Ugnį saugo savanoriai Vaidilos ir Vaidilutės

„Ugnala prie Ragučio jau dega nuo praėjusių metų lapkričio 14 dienos. Jau yra pasišventusių savanorių Vaidilų ir Vaidilučių, grafikas sudėliotas iki vasario vidurio. Tačiau gal dar atsirastų tų, kurie galėtų imtis atsakomybės prižiūrėti, kad Ugnala neužgestų, o degtų  iki pat pavasario lygiadienio?“ – kvietimą dar negirdėtai savanorystei užtikau interneto svetainėje http://www.yogi.lt.

„Šiuo metu išgyvename labai svarbų, dvasinio atbudimo, laikmetį, kai Protėvių išmintis pamažu sugrįžta. Laikmetis nelengvas. Artėja laikas, kai Amžinoji Ugnis vėl pasirodys. Ji nepriklausys konkrečiai religijai ar dvasiniam mokymui, o simbolizuos tai, kas Indijoje vadinama Sanathana Dharma. Šiuo svarbu mums, Tėvynei ir visai Žemei, momentu, kviečiame savo sąmoningu veiksmu padaryti kuklią pradžią. Degti nedidelę žvakutę – Ugnalą prie Ragučio akmens Vilniuje. Esmė: padaryti taip, kad žvakutės degtų nepertraukiamai kuo ilgiau, – apie savo ir bendraminčių idėją pasakoja Gintaras Ronkaitis. – Ugnis yra labai svarbi mūsų tautos kultūroje. Todėl degam ją šventose, mūsų Tėvynei svarbiose vietose jau seniai. Ir ne vieni mes tai darome. Juk, pavyzdžiui, visi žino Baltų vienybės dieną (rugsėjo 22 d.), kada ant daugelio senųjų piliakalnių ir alkų suliepsnoja Ugnys mūsų protėvių žygdarbiams ir mūsų senosioms šaknims atminti.
Tačiau visi žinome, jog mūsų Prabočiai degė ir Amžinąsias Ugnis, žinome apie Baltų pagrindinę šventvietė Romovę, kurioje Ugnis degdavo nuolat. Tokia Ugnis, pasak senųjų pasakojimų ir išminčių įgauna didžiulę galią – apvalyti, palaikyti, laiminti. Todėl ir gimė mintis pabandyti išlaikyti Ugnelę degant ir šviečiant ilgesnį laiką. Buvo pasirinkta vieta prie mistinio Ragučio akmens. Šis dubenėtąsis akmuo stovi pačioje Vilniaus širdyje, apsuptas dviejų liepų. Taip ir pradėjome, susirinko keletas entuziastų ir užkūrė Ugnelę 2012 lapkričio 14 dieną. Tiesa, tai tik žvakutės, tačiau svarbu, kad jos dega nepertraukiamai dieną ir naktį. Besibaigiant žvakutei, ta pati Ugnis yra perkeliama į kitą.“

Kaip www.baltai.lt rašo Vykintas Vaitkevičius, apie Ragučio akmenį su dubeniu tiesos nežinome. Savo forma ir dubeniu jis artimas kulto akmenims, kurie, matyt, pačioje II tūkst. pradžioje buvo statomi kuršių šventvietėse Vakarų Lietuvoje. Nuo XIII a. dėl kuršių pabėgėlių įtakos ši tradicija plito kitose Lietuvos dalyse, taip pat ir šiaurinėse Vilniaus apylinkėse. Šventvietės su ritinio formos dubenuotaisiais akmenimis atliko mažiausiai dvejopas, su dievu Perkūnu sietinas funkcijas: lygiai horizontaliai pastatyto akmens dubenyje rinkosi šventu laikytas vanduo, o šalia akmens buvo kūrenama šventa ugnis.

Gintaro teigimu, kiekvienas savanoris prisiima prievolę prižiūrėti Ugnelę vieną savaitę, nuo sekmadienio iki sekmadienio. Kartais dėl darbų ar kitų rūpesčių budėjimo laikas gali būti ir trumpesnis. Savanorio pareiga – užtikrinti, kad Ugnelė neužgestų, o nuolat degtų visą laiką. „Taip ir vyksta. Yra siekis išlaikyti Ugnelę kuo ilgiau, tačiau labai trūksta pasiryžusių žmonių, savanorių. Jei tokių susirinktų apie 50 – galėtume lengvai tai daryti visus metus. Kol kas prie šios iniciatyvos yra prisijungę 14 žmonių. Žinoma, prijaučiančių yra žymiai daugiau, tačiau ne kiekvienas pasiryžta prisiimti šią atsakomybę, juolab, tai susiję ir su tam tikromis išlaidomis, nes žvakutes reikia pačiam įsigyti, – apie savanoriavimą saugant Šventąją ugnį kalba Gintaras. –Taip pat būtina pabrėžti, kad ši iniciatyva nėra religinė, nors jos šaknys, suprantama, kyla iš mūsų Protėvių pasaulėvydos. Kiekvienas žmogus, prižiūrintis Ugnelę, elgiasi pagal savo vidines nuostatas. Kažkas kursto Ugnelę tyloje, kažkas tylomis dainuoja liaudies giesmes, kažkas pasimeldžia, ištardamas tas maldas, kurios yra artimos ir priimtinos jo sielai, neatsižvelgiant į jų religinę priklausomybę. Yra maldų, užrašytų čia, prie Ragučio akmens, lyg Ragutis ir pati vieta būtų jas papasakojusi. Viena iš jų, tapusi šios iniciatyvos leitmotyvu: „Te Šventa Prabočių Ugnala pakyla su galia“. Labai laukiam atsakingų ir Tėviškės žemę mylinčių žmonių, savanorių, kurie jaustų, kad gali savo požiūrį į protėvių žemę, jos kultūrą išreikšti tokiu būdu. Kad ši tyli Ugnelė degtų ir toliau, pavirsdama didele ir galinga Tautos Ugnimi. Ir dar: visad prisimename, kad Ugnelė yra užkuriama pirmiausia žmogaus širdyje. Daug mūsuose puikių žmonių, su tokia degančia Ugnele. Jei kas jaučiate, kad savo širdyje degančią Ugnelę galite pratęsti, palikti ir prie Ragučio akmens – ateikit. Labai laukiam tokių žmonių pagalbos.“

Parengė Genovaitė Paulikaitė