Tomas Bičiūnas: kalboje užkoduota mūsų istorija, mentalitetas, tapatybė

Apie lietuvių kalbą, jos puoselėjimą, apie kylančias su kalbos norminimu susijusias diskusijas ir jaunimo požiūrį kalbamės su ką tik rinkimus į Seimą laimėjusiu pedagogu, Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus nariu Tomu Bičiūnu.

Gerb. Tomai, ką Jums reiškia lietuvių kalba?

Kalba, gimtoji kalba, yra dovana man ir visiems žmonėms. Pirmiausiai aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis ir gyvenu čia. Esu patriotas. Pati lietuvių kalba man labai graži, nors ir sudėtinga, bet ji mūsų. Kalbos reikšmė apskritai yra didelė žmogui, tautai, šaliai. Pirmiausiai, tai kultūros dalis, ja mes gebame bendrauti, perduoti mintis, emocijas ir jausmus, kalboje užkoduota mūsų istorija, mentalitetas, tapatybė. Vienas ištartas žodis skirtinga intonacija ar tembru gali sukurti priešingas elgsenos situacijas. Ne veltui sakoma: žodis ne žvirblis….. Kalba gali gydyti, nuraminti, taip pat užgauti ir savotiškai net numarinti. Man ir mano šeimai gimtoji kalba labai svarbi ir dėl to, kad ji yra vienas iš valstybės suvereniteto požymių. Šaliai reikšminga teritorija, istorija, kalba.

Kiek žinau, dalyvaujate Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus veikloje, Jūsų manymu, kuo svarbus tokios draugijos gyvavimas?

Taip, esu ir labai džiaugiuosi. Įžvelgiu didelę jos naudą net tik draugijos nariams, bet ir visai Kėdainių humanitarinei bendruomenei. Vyksta labai įdomios ir prasmingos veiklos, telkiančios žmones bendrystei, kultūros augimui, kalbos prestižui didinti. Dalykiškumas, informacijos gausumas, nuoširdumas organizuojamuose renginiuose praturtina ne vieną šios draugijos ir kt. žmonių protą bei dvasią. Draugija palyginti yra dar jauna, bet jau esame susibūręs nemažas būrys ir esame nuveikę ne vieną darbą – tiek akademinį, tiek populiarųjį. Mes ir konferencijas, paskaitas rengiame, ir keliaujame kartu, kitaip bendraujame. Nariai labai įvairūs. Turime savo gretose ir istorikų, ir kultūros darbuotojų, ir net gydytoją. Nemažą vaidmenį vaidina ir tai, kad draugijoje tiesiog malonu bendrauti. Gaila, kad dėl plintančio koronaviruso dabar susitikti gyvai negalime. Nors ir būsiu Seimo narys, draugijos tikrai neužmiršiu.

Iki priesaikos Seime dirbate Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje. Nors esate ne lituanistas, o geografijos mokytojas, bet tikriausiai gerai žinote vaikų požiūrį į kalbą. Kiek teisingi teiginiai, kad jauni žmonės lietuvių kalbą vertina kaip mažiau svarbią nei anglų kalbą?

Taip. Tiesos yra, bet tik dėl to, kad mūsų kalbą vartoti taisyklingai tarsi sudėtingiau nei anglų. Anglų kalba darosi pasaulinė, vartojama daugumoje valstybių. Ji, ko gero, paprastesnė. Kaip įrankis žiniai perduoti ji tikrai yra populiaresnė. Bet suabsoliutinti tikrai nevertėtų, nes mūsų kalba, mano nuomone, labai turtinga, brandi ir emocionali, todėl, kalbėdami užsienio kalba, tikrai neperduodame žodžio ir minties galios ir tai gali nesukurti bendraujančių žmonių visaverčio kultūrinio tarpusavio santykio. Jaunimui, kad suprastų savos kalbos ypatingumą, reikšmę, reikia tiesiog brandos. Be to, manau, jaunimui anglų kalba asocijuojasi su laisve, su galimybe keliauti, su platesniu pasauliu, dėl to ji jiems kartais atrodo patrauklesnė, paprastesnė, lengvesnė.

Pastaruoju metu vis garsiau kalbama, kad visuomenė yra per stipriai veikiama lietuvių kalbos norminimo ir taisyklingumo ideologijos, kuri trikdo natūralią kalbos raidą. Girdime nemažai raginimų „atleisti varžtus“, priartinti bendrinę valstybinę kalbą prie žmogaus. Ką Jūs manote apie tokius siūlymus?

Manau, kad globalizacija veikia mus kaip ir visą pasaulį itin sparčiu tempu. Atleisime varžtus ar ne, kalbų pokytis yra neišvengiamas. Žmonėms turi būti patogu kalbėtis ir bendrauti, kalba, ko gero, neturėtų žmogaus varginti ar priversti nepatogiai jaustis. Yra pastebima, kad nemažai išverstų žodžių į mūsų kalbą neprigyja ir nevartojami. Todėl „užsuktais varžtais“ čia nieko nepakeisime. Reikia ieškoti darnos. Manau, čia gal priklauso nuo to, kur ta kalba vartojama: teisės aktuose jos norisi kuo labiau sunormintos, o buityje, šnekant su draugais, rašant kad ir feisbuke – kuo mažiau. Bet, kiek žinau, niekas ir nenormina šnekamosios kalbos, niekas ir nedraudžia rašyti kaip nori žinutes draugui ar įrašus feisbuke. Aš asmeniškai nejaučiu jokių varžtų.

Netrukus tapsite Seimo nariu ir, be abejo, teks spręsti ir kalbos klausimus. Jau daug metų neatnaujinamas konstitucinis Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas. Labai tikimasi, kad tą klausimą imsis spręsti šios kadencijos Seimas. Jūsų manymu, reikalingas toks įstatymas ar vis tik palaikysite kai kurių politikų per rinkimus iškeltas nuostatas, kad leisti kalbai natūraliai vystytis, paleisti visas valstybine lietuvių kalba besirūpinančias institucijas?

Esu mokytojas ir puikiai suprantu, kad vaikas, tauta ar šalis be priežiūros, pagalbos ir rūpinimosi juo vargu ar užaugs doras. Tas pats ir su mūsų gimtąja kalba. Pabrėžiu: ji mūsų, kaip tautos identiteto, dalis, tad ją reikia puoselėti ir ja rūpintis. Kad Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas tiek daug metų nuo 1995 metų yra nekeistas ir tarsi bijoma jį judinti, rodo, kad tai labai atsakingas klausimas, tad, viliuosi, kad mūsų kadencija bus ta, kuri išdrįs jį tobulinti, nes gyvenimas labai pakito per tiek laiko, yra naujų aktualijų ir kai kas, žinoma, tobulintina ir šiame įstatyme. Valstybine lietuvių kalba besirūpinančias institucijas kaip tik reiktų stiprinti, kad jos būtų labiau savimi pasitikinčios, turėtų ambicijų pakovoti dėl lietuvių kalbos prieš beraštiškumą, nepriežiūrą, abejingumą.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė