NAUJIENOS

Tenoras Tomas Pavilionis – apie optimizmą, scenos sukaktį ir išpildytas svajones

Kategorija:

Miestas:
Rudenį sukanka dešimt metų nuo operos solisto Tomo Pavilionio debiuto profesionalioje scenoje. „Jeigu kas tada būtų davęs dabartinę nuovoką, dainuoti LNOBT būčiau pradėjęs penkeriais metais anksčiau. Bet, kaip ir Kandidas, buvau naivus ir kartais bandydavau sukti lengvesniu keliu, ne visada klausydamas protingų patarimų“, – prisipažįsta tenoras.
Artėjantis LNOBT sezonas daliai anksčiau Tomo Pavilionio įkūnytų veikėjų leis pailsėti nuo scenos – nebus rodomos operos „Kapulečiai ir Montekiai“, „Sevilijos kirpėjas“, „Traviata“. Nepaisant to, nuo rugpjūčio pradžios solistui vėl teks įtemptai dirbti repeticijose, nes jo laukia pagrindinis Kandido vaidmuo sezono atidarymo premjeroje – Leonardo Bernsteino operetėje „Kandidas“. Po to seks mažesnės partijos Ritos Mačiliūnaitės šokio operoje „Amžinybė ir viena diena“ bei Sergejaus Prokofjevo operoje „Lošėjas“.
Bet kol kas solisto mintyse sukasi būtent „Kandido“ melodijos...
Kaip apibūdintumėte šį L. Bernsteino kūrinį nė karto jo negirdėjusiems?
Tai muzika, „kvepianti“ Amerika: melodinga, lengvai suprantama ir nestokojanti lengvai įsimenamų leitmotyvų. Miuziklo žanrui artima operetė, kuri anaiptol neprimena, tarkim, Johanno Strausso kurtų operečių: „Kandido“ librete galima rasti filosofinių, teologinių, netgi politinių poteksčių. Bet daugiausia – ironijos bei satyros. Žodžiu, linksmas kūrinys. O man tekusi Kandido partija jame pati gražiausia: ir solinės meditacijos, ir duetai su mylimąja Kunigunda labai melodingi.
Pilnas prieš 260 metų parašyto Voltaire‘o apsakymo pavadinimas – „Kandidas, arba Optimizmas“. Ar drąsiai vadintumėte save optimistu?
Kandidas – optimistas iki naivumo, o aš save pavadinčiau optimistu-realistu. Daug kas priklauso nuo šeimos, nuo patirtų įtakų. Kandidas vaikystėje turėjo mokytoją Panglosą – beribio optimizmo šaltinį, aiškinusį jam, kad gyvenimas bet kurioje situacijoje nuostabus ir kiekvienas žmogus vertas pasitikėjimo. Kandido įsitikinimas, kad viskas bus gerai, padeda šiam veikėjui judėti pirmyn, nepaisant kliūčių, nusivylimų ir pakeliui paliekamų aukų. O ir spektakliui prideda džiaugsmingų spalvų. Juk šimtaprocentinis žmogaus tikėjimas meile, kaip siekiamu tikslu – galinga jėga!
Kokiose situacijose baigiasi Jūsų paties optimizmas ir prasideda realizmas?
Kai reikia būti sau vadybininku – pasirašinėti sutartis, tartis dėl pasirodymų, koncertų... Tuomet padebesiais neskrajoju. Galų gale esu atsakingas už savo šeimos gerovę – vien kartojimas, kad viskas bus gerai, artimiausių žmonių nepasotins. Tačiau susidūrus su buitiniais gedimais optimistinis tikėjimas, jog viskas galiausiai išsispręs, labai praverčia.
Dainininko karjeroje optimizmas padeda lengviau išgyventi natūralias krizes ar nuosmukius. Visų gyvenimai „banguoja“, neverta iškart pulti į neviltį. Tarkim, aš operos solisto studijas sėkmingai pradėjau kaip baritonas ir vienu metu atrodė, kad didžioji scena jau ranka pasiekiama. Bet tuomet dėstytojas Vytautas Juozapaitis įžvelgė, kad esu ne baritonas, o tenoras, ir teko beveik viską pradėti nuo pradžių. Buvau pažangus studentas, o trečiame kurse nusiritau prie silpnų vidutiniokų... Bet pasitikėjau savo dėstytoju, ir tai pasiteisino – tiek bakalauro, tiek magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau puikiais įvertinimais. 
Ar tenoru dainuoti sunkiau nei baritonu?

Tenorams reikalinga kitokia, daugiau lavinimo pastangų reikalaujanti vyriško balso technika. Kodėl tenorams teatruose daugiausiai moka? Todėl, kad jų mažiausia ir jų darbas pats sunkiausias. Kad ir kokią gamtos dovaną iš prigimties turėtum, darbo neįdėjęs geru tenoru netapsi. Kone kiekviena tavo paimta nata pedagogų būna rūpestingai suformuota ir nušlifuota. Tenorai priversti tobulintis visą gyvenimą, jokie įvertinimai jų, kaip ir sportininkų, nuo to išgelbėti negali. Jei stabtelėsi – būsi nublokštas atgal.
Tai žinau, nes antrą stiprią profesinę krizę patyriau prabėgus maždaug vieneriems metams po studijų, jau dirbdamas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Rodos, dainavau toliau kaip to buvau išmokęs, o forma pradėjo kristi. Nedaug trūko, kad būčiau išvis atsisveikinęs su scena. Šiandien jau galėčiau adekvačiai priimti tai, ką pedagogai tuomet bandė įteigti, bet jaunam situacija atrodė beviltiška: girdi, kad neišdainuoji, ir nesupranti kodėl...
Džiaugiuosi, kad nevilčiai nepasidaviau. Labai padėjo Jono Sakalausko Kražiuose vasaromis organizuoti Baroko operos kursai ir ten sutikti pedagogai – Algirdas Janutas ir norvegė Barbro Marklund Petersone. Būtent jų patarimai leido siekti naujo profesinio laiptelio, dar kartą patikėti savo jėgomis ir pagaliau išsikrapštyti iš duobės.
Į paniką lengva pulti kaskart, pradėjus mokytis naują kūrinį. Rodos, prieš tai daug sudėtingesnių partijų esi įveikęs, o paimi naują medžiagą ir girdi, kad nieko gero neišeina padaryt. Tuomet ne pačios optimistiškiausios mintys apima, bet žinau, kad rasiu būdų sunkumams įveikti. Atsiras ir tinkami žmonės. Keletą metų važinėdavau į Vieną tobulintis pas tenorą Romaną Sadniką, dabar prireikus konsultuojuosi su pedagoge Elena Batoukova-Kerl, kuri dažnai atvyksta į Vilnių padirbėti su LNOBT operos solistais.
Kokiais pedagogais labiau pasitikite – tais, kurie mėgsta savo mokinius „nuleisti ant žemės“, ar tais, kurie pastabas išsako prieš tai dosniai apipylę pagyrimais? Kaip darytumėte pats?
Kol kas mokinių esu konsultavęs vos keletą – manau, dar ne laikas, per mažai metodikų esu išbandęs. Bet savo mokinius iš pradžių stengdavausi pagirti už tai, ką jiems pavyko patobulinti, ir tik tada pridėdavau: „bet, žinoma, dar reikės padirbėti...“ Jeigu žmogus prašo pamokų – vadinasi, motyvacijos jam netrūksta, o teigiamų emocijų norisi visiems. Pasakęs „čia viskas blogai“, jaunuolį demotyvuočiau: jam beliktų apsigręžti ir išeiti. Pamėginkite antrą ir trečią kartą nuoširdžiai dainuoti apie meilę po to, kai jus sumala su žemėmis...
Ką su dabartine savo patirtimi darytumėte kitaip kelyje į profesionalią sceną?
Jeigu kas būtų davęs dabartinę nuovoką, dainuoti LNOBT būčiau pradėjęs penkeriais metais anksčiau. Bet, kaip ir Kandidas, buvau naivus ir kartais bandydavau eiti lengvesniu keliu, ne visada klausydamas protingų patarimų. Pavyzdžiui, beveik nesvarstydamas be rimtų argumentų atmečiau pasiūlymą išvykti studijuoti Vokietijon, nes baigti Vilniuje pradėtas studijas atrodė paprasčiau. O juk tada buvau eilinis studentas, laisvas, be šeimos ir be nuolatinio darbo... Jei dabar galėčiau sugrįžti į tuos laikus – griebčiau savo šansą nė negalvojęs. Ir dar iš anksto surinkčiau informaciją apie visus tos akademijos dėstytojus, kad prasiveržčiau pas pačius geriausius.
 
Kandido kelionės po pasaulį, kaip galime suvokti iš siužeto, trunka ilgokai – kiti spektaklio veikėjai per tiek laiko spėja gerokai pasikeisti. Ar, atsigręžęs į savo vaikystės ar mokyklinius laikus, pastebite anksčiau pažinotų žmonių pokyčius?
Visi išgyvename tą jausmą, kad atsitraukę nuo mūsų kažkada gerai pažinti žmonės keičiasi. Tai, ko pasiekiame ir ko nepasiekiame, tai, ko „prisidirbame“ savo keliu keliaudami – viskas palieka pėdsaką.
Iš buvusių klasės draugų istorijų matau, kad tie, kurie turėjo aiškią kryptį ir ja tikslingai judėjo pirmyn – tie ir nuėjo toliausiai. Yra tokių, kurie tuomet nieko neveikė ir dabar nieko nesiekia. Yra gerus pažymius turėjusių, bet savęs kol kas neatradusių, ir atvirkščiai – buvusių vidutiniokų, dabar užimančių aukštus postus. O patys artimiausi mano mokyklos laikų bičiulių ramiai darbuojasi valstybinėse įstaigose arba inžinierių biuruose.
Pamenu, kad per mokyklos išleistuves mes, kaip ir kiti abiturientai, ant lapelių surašėm savo norus ir sukišom juos į butelį. Savo norą iki šiol atsimenu puikiai: parašiau, kad po dešimties metų norėčiau dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kaip profesionalus operos solistas. Ir ką gi? Noras išsipildė. O šį rudenį sukanka dešimtmetis, kaip dainuoju profesionalioje scenoje.
Kuo Jūsų gyvenimas pasikeitė per šį dešimtmetį?
Pirmiausia tuo, kad atsirado šeima: žmona Gabrielė ir sūnus Tomas, kuriam ši vasara – antroji jo gyvenime. Pernai visi kartu persikėlėme į savo namą prie Vilniaus, netoli Gulbinų ežero. Džiaugiamės ramybe ir gerais kaimynais, netrukdančiais man namuose repetuoti. Kartą samdytas sodininkas, pjovęs mūsų veją, net pagyrė, kad gražiai dainuoju... O žoliapjovė juk ūžė garsiai!
Pakalbėję abu su sodininku sutarėm, kad jei žmogui jo darbas, koks jis bebūtų, patinka – toks darbas virsta malonumu. Kol to nėra – vyksta nuolatiniai ieškojimai, kurie gresia virsti begaliniais.
Jūs pats – iš tų, kuriems jaunystėje teko išmėginti ne vieną užsiėmimą: prekybos agento, žuvelių augintojo, laidotuvių giedotojo... Kas iš sukauptų patirčių vis dar praverčia šiandien?
Naujuose namuose įsirengiau profesionalų 900 litrų talpos akvariumą su vandens filtravimo sistema, apie kokį svajojau nuo paauglystės. Tad žuvytes auginu iki šiol. Mano akvariume plaukioja ryškiaspalviai Afrikos ciklidai, kurių gimtinė – giliame Tanganikos ežere, ir kitos to paties ežero žuvys. Kol kas jos dar jaunos, užaugę bus dvigubai didesnės. Ir visos – plėšrūnės, sugebančios apsiginti, tad taikioms rūšims mano akvariume būtų riesta...
Neseniai stebėjau pirmąjį šiame akvariume vykusį nerštą: neršė dugne sudėtose kriauklėse gyvenantys Tanganikos kriauklinukai. Su kokia milžiniška energija tos mažos rainos žuvelės puola dvigubai didesnes, gindamos savo jauniklius! Žmonėms būtų ko iš jų pasimokyti.
 

 
Renata Baltrušaitytė | Atstovė spaudai
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Marčiupio akmuo

Pavarių akmuo

Puntuko brolis

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė


Kviečiame kurti origamio instaliaciją


Reklama