Šnypštuko sėkmės istorija: benamis laukinis kačiukas tapo namų valdovu

Šį straipsnį parašyti mane įkvėpė neseniai perskaityta James Bowen tikrais gyvenimo faktais paremta knyga ,,Katinas Bobas“. Joje aprašoma dviejų panašaus likimo būtybių – benamio narkomano gatvės muzikanto ir benamio katino – istorija. Žmonių atstumti, visų žeminami, jie suranda vienas kitą ir ištiesia pagalbos ranką. Katinas Bobas padeda jaunuoliui išbristi iš narkotikų liūno, pradėti naują gyvenimą ir tapti geru muzikantu. Žmogaus ir gyvūno bendrystė padarė tai, kas daugeliui gali pasirodyti neįtikėtina. Deja, stebuklų yra, tik reikia geriau jų paieškoti.
 
Istorija, kurią jums papasakosiu, taip pat pasitaiko ne kasdien. Gražuolė margaspalvė katė, kurią regite nuotraukoje, kadaise buvo laukinis kačiukas, nematęs nei namų, nei šeimininkų. Kartą Sandra, eidama į malkinę, išgirdo kažką tyliai miauksint. Tai buvo laukinė katė. Jos margas kailiukas buvo aplipęs purvu, kūnelis labai liesas. Ji baugščiai žiūrėjo į atėjusį žmogų, nes prie šono glaudė leisgyvius savo mažylius. Sandra atnešė alkaniems benamiams pieno, maistelio, tačiau šie jo liesti bijojo. Kitą dieną nei katės, nei mažylių nebebuvo. Motina, patyrusi pavojų, pernešė mažylius į saugesnę vietą. Tylus kniaukimas pasigirdo garaže. Sandra kasdien nešė maistą, šaukė kačiukus, tačiau ryšys mezgėsi sunkiai. Vieną dieną du mažylius pavyko prisivilioti maisteliu ir pagauti. Kačiukai buvo parnešti į namus. Deja, katė su savo trečiuoju vaikeliu kažkur dingo ir niekam daugiau nebesirodė.
 
Mažiesiems laukinukams prasidėjo naujas gyvenimas. Šaltas garažo grindis pakeitė jaukus minkštas guoliukas, jie įsigijo nagučiams braižyklę ir daug įvairiausių žaisliukų, išmoko naudotis dėžute-tualetu. Keli dubenėliai buvo pilni konservų ir sauso maistelio. Baikštūs kačiukai tapo baisiausiais išdykėliais. Jie lipo ant baldų ir galando į juos nagučius, laipiojo iki pat lubų, mėtė daiktus, po lovomis, spintomis buvo paslėpta viskas, kas rieda. Tiesa, kačiukai daugiausia bendravo tarpusavyje, šeimininkų truputį privengė. Lopiniuota katytė prie žmonių priprato daug greičiau: ateidavo pašaukta, leidosi imama į rankas. Sandros sūnus Faustas nusprendė, kad ji jau pasiruošusi ieškoti sau namučių, todėl ją atidavė savo draugei Kristinai. Kitas kačiukas buvo tikras laukinukas. Su savo globėjais jis neieškojo jokios bendrystės, tik piktai šnypštė pašiaušęs savo ir taip pūstą uodegėlę. Bet ką veikti vienam? Netekęs sesutės, turėjo ieškoti žaidimų draugų tarp žmonių. Juk žmogus, kačiuko akimis, – tai didelis katinas. Mažylis tapo meilesnis, leidosi glostomas, paimamas į rankas. Kadangi kačiukas iš pradžių baisiai šnypštė, Sandra jį pavadino Šnypštuku. Šnypštukas yra mergaitė, bet tas vardas, atitekęs tada, kai kačiuką manyta esant berniuku, jai prigijo.
 
Šnypštukas augo ir virto gražuole kate. Trijų spalvų nuolatos šukuojamas, gerai prižiūrimas ilgas kailiukas ir pasipūtusi uodega teikia jos išvaizdai aristokratiškumo. Tiesa, prie puikių gyvenimo sąlygų greitai priprantama. Šnypštukas miega tik lovoje su Sandra. Rytą ją žadina kąsdamas į koją, kad keltųsi ir duotų kuo greičiau paėsti. Maistui katė baisiai išranki. Sandros vyrą Alfonsą toks Šnypštuko lepumas baisiai šokiravo. Mat, anksčiau jis gyveno kaime, kur laikoma daug kačių ir niekas joms tokio ypatingo dėmesio neskiria. Bet greitai ir jis tapo nuolankiu Šnypštuko tarnu – per dieną po kelis kartus bėga pirkti vis kito maistelio, vitaminų, nes katei tuoj viskas pabosta ir tarsi sako: ,,Ėsk pats, kad nori“. Katės, kaip ir žmonės, išponėjusios pamiršta savo varganą praeitį.

Bet Šnypštukas visko nepamiršo. Jo nė už ką neišvesi iš kambario – kiemas jam pati baisiausia vieta. Todėl žolytės paskanavimui tenka atnešti iš lauko arba nupirkti želmenų iš parduotuvės. ,,Tai mūsų nekilnojamas turtas“, – juokiasi Sandra. Šnypštukas ilgokai namie šeimininkauja vienas. Jis mėto viską, kas užkliūva už jo aštrių nagučių, plėšo dokumentus, daužo indus. Tačiau visada, garsiai murkdamas, meiliai glaustosi prie grįžusių iš darbo šeimininkų kojų. Vasarą katės globėjai porai savaičių išvyksta į Sakartvelą, tada į namus ateina auklė ir Šnypštukas vis tiek laimingas. Mat auklės ieškoma tokios, kuri lepūnėlę ne tik pamaitintų, bet ir glostytų, myluotų, žaistų, ilgai būtų kartu. Katė Šnypštukas – tikra namų valdovė, turinti paklusnių ir ją dievinančių tarnų. Šnypštukas, nors nenuorama ir neklaužada, namus padarė jaukesnius, o šeimininkams teikia daug puikių emocijų. Sandra neįsivaizduoja gyvenimo be Šnypštuko. Gražuolė katė tapo Feisbuko numylėtine.
 
Gyvenimas laimingai nuskilo ir Šnypštuko sesytei Velniukei. Ji tapo  gražia, įnoringa kate: miega tik ant radiatoriaus arba lovoje, išranki maistui, kelia didelius reikalavimus savo globėjai Kristinai.
 
Benamiai laukiniai kačiukai – Šnypštukas ir Velniukė – atrado namus ir tapo šauniomis katėmis. Galima sakyti, jog jie gimę po laiminga žvaigžde. Tačiau kiek šnypštukų, sušalusių, purvinų ir alkanų, slapstosi daržinėse, rūsiuose, grioviuose ir iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą, tikėdamiesi mūsų gerumo. Suteikime jiems šansą. Eidami į veislinių kačių parodą stebėti gražuolių išpuoselėtų medalininkių, pažvelkime į tarpuvartes, pakrūmes. Pasiklausykime… Gal išgirsime tylų pagalbos šauksmą. Atsiliepkime.
 
Vilija Kojelytė

Panašūs straipsniai:

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/matykime-isgirskime-padekime
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/pasididziavimo-nekeliantis-musu-tautosakoje-uzkoduotas-zmogaus-ir-gyvuno-santykis-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-bielskyte-meile-gyvunui-%E2%80%93-zmogaus-sirdies-didumo-ir-gerumo-matas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/planuojate-keliauti-su-savo-keturkoju-draugu-paskaitykite!-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/nauja-aktyvaus-laisvalaikio-tendencija-%E2%80%93-zygiai-su-augintiniais-ka-butina-zinoti-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/nejaugi-nevalgoma-kad-norima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/musu-naujoji-biciule-salna