Sigitas Tamkevičius: „Gali melstis ir važiuodamas dviračiu“

Sigitas Tamkevičius – Lietuvos katalikų dvasininkas, Kauno arkivyskupas. 2013-ųjų metų Laisvės premijos laureatas sutiko pasidalinti savo mintimis ir prisidėti prie projekto „Aš – už sveiką Lietuvą“.

Sveikoje sieloje – sveikas kūnas

Arkivyskupas paklaustas, ar dvasinė sveikata turi įtakos fizinei, nė nedvejodamas atsako, jog tai –  akivaizdus faktas. „Sakoma, kad „sveikame kūne – sveika siela“, nors, iš tikrųjų, reikėtų sakyti „sveikoje sieloje – sveikas kūnas“. Kiek mums pasiseka turėti dvasinės harmonijos ir vidinės ramybės, tai labai nulemia ir mūsų fizinę sveikatą. Bet koks irimas prasideda mūsų dvasioje. Mes, katalikai, turime labai veiksmingą priemonę atstatyti dvasinei harmonijai – tai Susitaikinimo sakramentas arba išpažintis. Ji žmogų ne tik dvasiškai prikelia, bet palaimingai veikia ir fizinę sveikatą. Gaila, kad ne visi šia priemone dažnai naudojasi. Neatleistos nuodėmės nešiojimas savyje – tai tarsi infekcijos nešiojimas ir nesigydymas.“

Rožinis ir dviratis

75-erių metų dvasininkas pasisako už fizinį aktyvumą ir nepamiršta būtinybės judėti. „Mūsų kūnas, stokodamas fizinio krūvio, praranda viską – sveikatą ir jėgą, todėl tiems, kurių darbe mažai yra judėjimo, tiesiog būtina patiems susikurti sąlygas, kad būtų pakankamai fizinio aktyvumo. Buvo laikas, kai mano gyvenime buvo labai daug judėjimo, todėl mažiausiai rūpinausi dar kažką pridėti, tačiau šiuo metu jaučiu tiesiog būtinumą ieškoti papildomo fizinio krūvio. Dviratis šiam tikslui yra labai patogi priemonė. Net nepajunti kaip jį minant praeina valanda, o kartais ir dvi.“

Paklaustas, kaip apsisaugo nuo kasdienio streso ar neigiamos aplinkinių įtakos, Kauno arkivyskupas sako: „Turiu dvi priemones, kurios man padeda – tai malda, ypač rožinis ir dviratis. Nenaudoju rožinio, kaip priemonės stresui suvaldyti, bet aš jį kalbu labai dažnai, eidamas ir vairuodamas automobilį. Ir dviračiu važiuodamas dažnai kalbu rožinį. Kai pavargstu arba turiu daug rūpesčių, sėdu ant dviračio ir po geros valandos galva vėl šviežia, o rūpesčiai kažkur nuplaukę tolyn.“

Sovietmetis nelepino

2014m. sausio 13d. Sigitui Tamkevičiui buvo įteikta 2013-ųjų metų Laisvės premija už kovojimą dėl žmogaus teisių ir žodžio laisvės sovietmečiu. Kauno arkivyskupas, tuomet dar kunigas, redagavęs bei leidęs „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, 1983-siais metais buvo suimtas ir nuteistas laisvės atėmimo bausme. „Kronikos leidimas buvo susijęs su didele rizika ir tuo pačiu įtampa. Vėliau sekę tardymai, teismai ir gyvenimas už spygliuotų vielų taip pat nelepino, todėl dabar nesijaučiu, kaip aštuoniolikmetis. Tačiau, ačiū Dievui, sulaukus 75–erių metų dar galiu dirbti ir neverkšlenti, kad per sunku.“ Paklaustas, ar tuo metu buvo žinių, galimybių ir noro domėtis sveika gyvensena, pašnekovas šypteli: „Deja, per sovietmetį man rūpėjo ne sveikas gyvenimas, bet kiti dalykai. Žinoma, niekada neturėjau jokių žalingų įpročių, buvau pratęs prie fizinio krūvio, tačiau valgiau ką šeimininkės paruošdavo ir visiškai nepaisiau, ar tai sveika, ar ne.“

Kasdienybėje – saikas ir malda

Paklaustas apie kasdienę veiklą ir ritualus, gerb.Sigitas akcentuoja maldą ir susikaupimą. „Ryte mane pažadina skambutis, nors dabar jis nelabai reikalingas, kadangi gyvenimo ritmas daugelį metų beveik nesikeičia. Po to trumpa mankšta ir iki pusryčių mano laikas yra skirtas maldai – brevijoriui ir asmeninei maldai – mąstymui. Po darbo dienos, vasarą vakarais, o kitu metu – kiek anksčiau, valandą ar pusantros praleidžiu gamtoje, dažniausiai ant dviračio. Visą gyvenimą daug judėjau, todėl niekuomet neturėjau bėdų su svoriu. Ir žinoma, nesilaikiau jokių dietų. Dabar gi valgydamas jau turiu sau pasakyti – užteks. Mano bičiulis vysk. Vladas Michelevičius su humoru sakydavo: „Man eina į sveikatą, ko nesuvalgau“. Tai auksinė taisyklė, kurią mano amžiaus žmonės galėtų dažniau prisiminti.“

Dvasininkas sako suprantantis, jog šiuolaikinėje visuomenėje žmogus turi daug kitų rūpimų dalykų, todėl sveikata ne visada būna pirmoje vietoje. „Visiškai normalu, kad prisimename sveikatos reikalus, kai organizmas pradeda siųsti pavojaus signalus. Bet juk reikia ne tiek ir daug – reikia vengti viso to, kas sveikatą tikrai ardo, o visų pirma rūkymo ir alkoholio, taip pat ir bet kokios rūšies blogio. Darydami gera, mes tuo pačiu padedame savo sveikatai ir, atvirkščiai, kiekvienas blogas darbas mūsų sveikatą ardo.“

Paklausus Kauno arkivyskupo nuomonės apie vis dar girdimus gydytojų patarimus dėl alkoholio vartojimo nedideliais kiekiais, jis tik nusijuokia: „Ačiū Dievui, aš nesutikau gydytojo, kuris man būtų pataręs dėl sveikatos prieš miegą išlenkti taurelę.“

Straipsnis parengtas vykdant sveiko gyvenimo pavyzdžių projektą „Aš – už sveiką Lietuvą“, Evelina Valiulytė, www.sveikuoliai.lt. Nuotraukos: S. Tamkevičiaus asmeninis archyvas.