Severija Marija Banaitytė: galimai esu ketvirtosios kartos esperantininkė

Esperanto kalba niekada nesidomėjau. Sakyčiau, jog ji visada buvo aplink mane. Gal tuomet esperanto domėjosi manimi?.. Net mano pirmasis žodis buvo esperantiškas – AVO (senelis – Valdas Banaitis). Manau, jog taip netyčiomis (o gal ir tyčiomis, iš tiesų nelabai gerai atsimenu, ką galvojau tais laikais) pirmuoju žodžiu įvardindama savo senelį, sau nepalikau jokios kitos galimybės, kaip tik mokytis šios kalbos. Aišku, tuomet, ankstyvoje vaikystėje daugiau dėmesio skyriau lietuvių kalbai, sakoma, kad kiek sunkesnė šioji kalba.

Tad, kai jaučiausi pakankamai išmokusi vieną seniausiųjų indoeuropiečių kalbų, t.y. būdama septynerių metų, dar kartą susiduriau su esperanto. Vieną žiemos dieną mama ėmėsi savo senų užrašų iš jos lankytų esperanto kalbos kursų pas Trevor Steele. Panašu, kad buvau kiek primiršusi apie esperanto, tad su nauju susidomėjimu išmokau kelis žodžius ir frazes:

Mia gorgxo estas rugxa – mano gerklė yra raudona (akivaizdu, kad tik sergant gripu, ar kitomis peršalimo ligomis, ši frazė tampa labai aktuali);
Fingro – pirštas;
Golfo – golfas (toks drabužis su aukštu kaklu, be abejonės, nešiojamas tų, kuriems skauda raudoną gerklę).

Turiu pasakyti, jog čia ir baigėsi mano antrasis susipažinimas su esperanto kalba. Ilgą laiką daugiau dėmesio skyriau kitoms kalboms (pavyzdžiui anglų ar vokiečių). Tačiau esperanto vis tiek sukosi mano minčių užkulisiuose. Turiu prisipažinti, kad iki šiol savo senelį ir vadinu esperantiškai, o ankstėliau minėta frazę vis prisimenu, kai labai skauda gerklę. Sakyčiau, jog ši frazė ir būtų viena gražiausių esperantiškų frazių. Matyt, dėl netikėtos gx aliteracijos, ši frazė taip ir įstigo.

Ilgą laiką esperanto kalba nesidomėjau, mat ši man atrodė visai neaktuali. Tačiau būdama septyniolikos gavau netikėtą tėčio (Marijaus Banaičio) pakvietimą sudalyvauti vasaros esperanto kalbos mokymuose, kurie vyko Slovakijoje, Lyptovski Mikulas. Tą 2018-ųjų metų vasarą ir ėmiausi rimtai mokytis esperanto. Likus savaitei iki renginio, supratau, kad važiuosiu į visiškai esperantišką erdvę ir mano turimų kalbos žinių tikrai neužteks (tuomet tikrai neskaudėjo gerklę). Tad reikėjo staigiai pramokti bent pagrindų. Aišku, paprašiau savo senelio pagalbos, mat šis, be abejonės, geriausiai mokėjo šią kalbą. Per savaitę iki išvykimo išmokau du esperantiškus tekstus – Patro nia (Tėve mūsų) ir Zamenhofo eilėraštį „Mia penso“ („Mano mintija“). Turiu pasakyti, jog pastarasis eilėraštis labai gražiai atskleidžia pačio Zamenhofo jausmus esperanto kalbos tema. Taip pat per tą savaitę perskaičiau ir perrašiau pasakojimą „Kiel vivis la lasta musxo“ („Kaip gyvento paskutinioji musė“). Su šiokiu tokiu sukrautu žinių bagažu ir išvykau į Slovakiją. Pakliuvus į tą erdvę, angliškai negalėjau kalbėti iš principo, tad teko suktis ir kalbėti esperantiškai. Grįžusi iš kelionės jau galėjau laisvai susikalbėti primityviomis frazėmis ir suprasti pašnekovą. Tad dažnai sakau, kad esperanto kalbos pramokau per dvi savaites.

Nors po šios kelionės nelabai daug kalbėjau esperantiškai, mano kelyje vis pasipainiodavo viena kita knygelė. Knygyne „Juodas šuo“ esu radusi kelias labai gražias esperantiškas knygutes. Matyt, labiausiai įsiminęs buvo Jono Biliūno novelės „Kliudžiau“ leidimas, kurį labai vertinu dėl iliustracijų. Kadangi mokiausi dvyliktoje klasėje ir ruošiausi brandos egzaminams, esperanto kalbai ir vėl teko skirti kiek mažiau dėmesio, bet žinojau, jog šią pažintį noriu tęsti. Tad išlaikius egzaminus ir susikrovus neblogą bagažą, patraukiau į pasaulinį esperanto kongresą, vykusį Suomijoje, Lahti. Nors kongresas buvo sąlyginai nedidelis (dalyvavo tik 800 žmonių), be abejonės, liko puikus įspūdis. Keliems esperantininkams ypač įsiminė mano vardas, mat jis šia kalba reiškia, jog esu griežta ar labai rimta (Severija – severa (griežta)).

Panašu, jog mano santykis su esperanto kalba yra labai protarpinis ir epizodiškas. Tačiau žinau, jog neketinu viso to pamesti. Be to, su seneliu suskaičiavome, kad šeimoje galimai esu ketvirtosios kartos esperantininkė – matyt, jau mano prosenelis Steponas Banaitis irgi kiek mokėjo ir domėjosi šia kalba. Be abejonės, esperanto kalba man padeda ir studijuodama universitete lietuvių filologiją (turiu pasakyti, jog lietuvių kalba vis dar atrodo sunkesnė už esperanto) – pastebiu daug sąsajų kalbotyros klausimais, o lotynų kalbos egzamino net nereikėjo laikyti, mat puikiai mokiausi visus metus, siedama esperanto kalbos žinias su naujai besimokoma kalba.

Severija Marija Banaitytė