Sergejus Popovas: viskas prasidėjo nuo galvoje likusio epizodo

Dabar man sunku tiksliai prisiminti, kada pirmą kartą sužinojau apie tarptautinę esperanto kalbą, bet galiu pasakyti, kad tai įvyko seniai, praėjusiame amžiuje, kažkur 80-aisiais. Tada viename romane buvo epizodas, kai sovietų inžinieriai su kolegomis iš Socialistinės sandraugos šalių bendravo tarpusavyje nežinoma man esperanto kalba. Nepamenu, koks tai buvo romanas, bet epizodas liko galvoje. Vėliau iš L. Trockio memuarų sužinojau, kad dar praėjusio amžiaus pradžioje kai kurie žymūs revoliucionieriai bandė išmokti esperanto kalbą, tačiau atsisakė šių bandymų, atsižvelgdami į tuo metu svarbesnius dalykus. Ir kas žino, jei jie tai padarę, galbūt šiandien bent jau Eurazijos tautos bendrautų viena tarptautine kalba? Tokia buvo mano pažinties su esperanto priešistorė…

Vėliau aš, berniukas iš Archangelsko, 1987 metais, atvykau į Lietuvą studijuoti teisę. Kaip dažniausiai jaunystėje nutinka, sutikau čia savo meilę ir pasilikau ilgam. Ir jau 2005 metais vykęs Vilniuje pasaulinis tarptautinis esperantininkų kongresas privertė mane atidžiau atkreipti dėmesį į esperanto kalbą. Toliau, plintant internetui, ėmė atsirasti vis daugiau informacijos šia tema. Sužinojau apie Lietuvos esperanto sąjungą ir apie jos vadovą bei Vilniaus skyrių. Pradėjau lankytis renginiuose, susipažinau su vietiniais esperantininkais. Nuo to laiko nenustojau bandyti išmokti šios kalbos tinkamu lygiu. Stengiuosi nepraleisti nė vieno esperantininkų organizuoto renginio ir kuo dažniau girdėti bei bendrauti šia kalba.

Tačiau, svarbiausia, kas mane įtraukė į šią veiklą, yra žmonės. Viena vertus, esperantistai yra labai skirtingi žmonės, bet visi jie yra labai įdomios, išsilavinusios ir unikalios asmenybės. Jų pasaulėžiūros akiratis yra platesnis nei įprastai ir jų gali klausytis valandų valandas. Šioje bendruomenėje visi jaučiamės bendraminčiais ir entuziastais svarbiausio reikšmingiausio visai žmonijai judėjimo.

Reikia pripažinti, kad tarptautinės kalbos idėja, nepaisant akivaizdžios jos naudos, yra ganėtinai sunkiai įsitvirtinanti visuomenėje. Tai reiškia, kad mes, esperantininkai, šios idėjos nešėjai, turime dėti visas įmanomas pastangas, kad ji būtų įgyvendinta.

Sergej Popov