Šarūnas Tamulėnas: būtų gerai atrasti būdų, kaip esperanto kalbą daugiau išplatinti tarp moksleivių

Apie esperanto kalbą pirmiausiai sužinojau iš knygelės „Esperanto raktas”. Vėliau, svečiuose vartydamas žurnalus „Jaunimo gretos“, radau esperanto kalbos pamokėlių, tačiau jos buvo skirtos jau pažengusiems, o ne pradedantiesiems. Be to, ir mokytis šią kalbą tada nebuvo didesnės motyvacijos.

Gerokai vėliau, jau prasiveriant sienoms, kai į šalį pradėjo atvykti daugiau svečių iš užsienio, buvo įdomu su jais pabendrauti. Kaip tik pasitaikė esperanto kalbos kursai, vedami pedagogo Štefano iš Slovakijos. Jau pirmoje pamokoje jis pareiškė, kad nemoka nei lietuviškai, nei rusiškai ir su juo galėsime susikalbėti tik esperantiškai – tiek, kiek išmoksime. Ir mes stengėmės išmokti.

Iš šių kursų išliko ir įsimintinas esperantiškas mokytojo posakis: „Parolu forte, kuraghe kaj elegante“, reiškiantis „Kalbėk garsiai, drąsiai ir elegantiškai“.

Vėliau dar teko pasitobulinti ir kitų lektorių vedamose kursuose. Iš Lotynu Amerikos atvykęs mokytojas Aristofijus kartu su vietiniais kursantais mokė kalbos ir savo žmoną, kas suteikdavo pamokoms papildomų smagių akimirkų.

Pirmas renginys, kuriame praktiškai teko panaudoti esperanto kalbą, buvo Baltijos esperantininkų dienos, vykusios šalia Kauno, Girionyse. Tiesa, buvo nelengva, nes dar trūko žodžių išreikšti mintims, o užsienio svečiai dažnai kalbėdavo su sau būdingu akcentu. Pavyzdžiui, viešnia iš Danijos ėmė klausinėti apie mano dviratį, o tokių techninių žodžių kursuose mes net nebuvome mokęsi.

Kitas įdomus reiškinys, padėjęs tobulinti kalbą, buvo šio renginio metu užgimęs esperanto teatras. Jo režisierė Gabija pritraukė nemažai jaunimo, vyko rimtos repeticijos. Iš pradžių aš dalyvavau tik reklaminėje pertraukėlėje, bet ilgainiui įsijungiau į spektaklių skaitovų gretas. Aktoriai buvo mėgėjai, jiems ir vaidinti ir kalbėti esperantiškai buvo per sunku, todėl jie vaidindavo nebyliai, o tekstą skaitydavo už kulisų pasislėpę skaitovai. Vaidinimai buvo nuotaikingi ir mėgstami žiūrovų.

Vėliau šiuos spektaklius buvome nuvežę parodyti ir į kitose šalyse vykusius esperantininkų renginius, nors čia iškildavo įvairių kuriozų: tai koks patyręs mūsų artistas negalėdavo važiuoti ir ekspromtu tekdavo vaidinti kam nors kitam, gerai jei bent mačiusiam mūsų spektaklį; tai dalyviai aktyviai dalyvaudavo renginio veiklose ir buvo neįmanoma visų surinkti į repeticiją (mobilių telefonų dar nelabai buvo). O sykį vakare palikome spektaklio rekvizitą Žirgą prie scenos, bet ryte neradome nei savo Žirgo, nei scenos – pasirodo ji buvo laikina.

Pačios kelionės į tolimesnius esperantiškus renginius kartais būdavo nelengvos, nes lėktuvo bilietai buvo brangoki, tad naudodavomės žemės transportu. Pavyzdžiui, keliaujant į esperantišką jaunimo darbo stovyklą Italijoje pasinaudojome 33 skirtingomis transporto priemonėmis, iš jų 3 kartus –autostopu.

Ankščiau vyko gana daug esperanto renginių, dabar daug kas persikėlė į interneto erdvę, be to, mažiau liko ir smagių kelionių atradimų bei nuotykių, nes viską galima nesunkiai susiplanuoti ir apsižiūrėti iš anksto internetu. Iš kitos pusė dabar keliauti drąsiau ir nepatyrusiems keliauninkams, gyvi susitikimai su užsienio esperantininkais visada bus įdomesni už internetinius pokalbius. Be to, renginiuose būna ir nemažai pažintinių ekskursijų esperanto kalba po lankomą šalį.
Taip pat galima ir patiems susiplanuoti renginį Lietuvoje ir pasikviesti svečių iš užsienio. Viena tokia jaunimo stovykla vyko Kaune buvusioje pionierių poilsiavietėje. Be sporto, žaidimų, viktorinų surengta ir egzotiška esperantiška ekskursija į Rumšiškių buities muziejų. Ekskursiją vedė Kauno esperantininkė Dovilė.

Būtų gerai atrasti būdų, kaip esperanto kalbą daugiau išplatinti tarp moksleivių, ypač regionų mokyklose, kur nėra stiprių anglų kalbos mokytojų, bet jaunimo noras bendrauti su užsienio šalių bendraamžiais – ne mažesnis nei didmiesčiuose.

Šarūnas Tamulėnas