Renata Šerelytė: kaip šiandien plaka kalbos širdis?

Gegužės 19 d. vyko kalbos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos surengtas forumas „Kokią kalbą renkamės?“. Jame mintimis dalijosi lietuvių poetė, prozininkė, eseistė, dramaturgė, literatūros kritikė Renata Šerelytė.

Visaip. Visaip plaka. Ir džiaugsmingai, ir liūdnai, ir greičiau, ir lėčiau. Būna, kad plaka su pertrūkiais. Būna, kad ne juokais ją suspaudžia ir suskausta. O ir tas širdies skausmas – nevienodas. Vienas – žeidžiantis, o kitas – gydantis. Kitaip ir būti negali, nes mūsų kalba neatsiejama nuo mūsų kasdienio gyvenimo, nuo politikos, verslo, kultūros, nuo globalaus pasaulio įvykių, tendencijų, madų, nebūtinai palankių mažoms tautoms ir jų kultūrai.

Kalba yra toks įprastas mūsų kasdienio bendrabūvio įrankis, kad kartais nė nesusimąstome, o kas ji yra iš tikrųjų, kas mes esame joje, kaip mes įprasminame save kalba ir kalboje. Ar kalba yra tik socialinio bendrabūvio, priskiriant šiai sričiai ir politiką, ir kultūrą, ir visuomeninį gyvenimą, išraiška, ar ji yra ir filosofinė, o gal ir moralinė kategorija? Juk pasauliui globalėjant – o šis procesas tam tikra prasme reiškia ne plėtrą, o traukimąsi, mažėjimą, visa ko pasiekiamumą ir lokalizacijos nykimą – gali kilti klausimas, kam pasauliui reikia tiek kalbų, tarmių ir dialektų. Juk tai labai nepraktiška, juk visą laiką reikia mokytis ir stengtis susišnekėti, ir jausti diskomfortą dėl to, kad kažkas tavęs nesupranta ir tu kažko nesupranti.

Globaliam pasauliui patogiau ir progresyviau būtų turėti vieną pagrindinę kalbą ir egzotikos dėlei – keletą kitų. O galbūt netgi globalią kalbą ar naujakalbę, sudarytą pusiau iš žodžių, pusiau iš emocijas reiškiančių ženkliukų ir piešinėlių, kuriuos dažnas naudoja socialiniuose tinkluose. Nes, šiaip ar taip, ryškėja tendencija, kad tai, ką vadiname aristokratiškąja, potekstės, metaforų kalba, turinčia savitą sakytinę ir rašytinę formą, pamažu nyksta ir darosi nebesuprantama didžiajai daliai žmonių, netgi tiems, kurie save laiko demokratijos, pažangos, progreso ir žmogaus teisių šaukliais.

Šiuolaikinėje politikos ir visuomeninio gyvenimo erdvėje, kultūros bei meno sferose atsiranda daug klišių, lozungų, kalbėjimo schemų, kurios nieko nepasako, bet yra patogios ir tinka daugeliui progų. Susidaro įspūdis, kad kalba nebėra spontaniško, kūrybiško mąstymo šaltinis, praturtintas aliuzijomis, įžvalgomis, improvizacijomis, o tiesiog sausas trafaretas, skirtas išreikšti tokiai pat trafaretinei minčiai arba idėjai.

Bet turbūt tokia yra pažangi šiandienos kalba, nuo kurios aš esu beviltiškai atsilikusi. Atsilikimą pripažinčiau su širdgėla, jei ne mano mylimas autorius, filosofas C.S. Lewisas, kuris pasakė, kad pažanga nebūtinai reiškia nenutrūkstamą šuoliavimą į priekį. Kartais prasmingiau ne beatodairiškai lėkti nematant žemės po kojomis, o sustoti ir netgi žengti kelis žingsnelius atgal. Užtat neimu galvon kai kurių modernių kalbos teorijų, kurios iš kalbos nori atimti, pavyzdžiui, giminės kategoriją (kodėl, nežinau, bet turbūt dėl to paties, dėl ko pasauly paprastai užverda velniava – dėl progreso ir šviesios ateities). Nelabai man originalūs ar protingi atrodo posakiai, kad kalbos nereikia mokytis ir jos mokyti, o tuo labiau – laikytis kažkokių kalbos taisyklių, kad kalba yra įgimta, o jeigu kalba išnyks, tai nieko čia tokio. Atsiras kažkoks kitoks susikalbėjimo būdas.

Turbūt atsiras, bet koks jis bus, nespėliosiu. Tiek to. Tik kažkodėl atmintyje iškyla įnirtingai besiskeryčiojančios beždžionėlės, iš kurių, pasak evoliucijos teorijos, ir kilo homo sapiens. Jeigu istorijos ratas neretai apsisuka, tai galbūt tai taikytina ir evoliucijai.

Be abejo, yra tokių force majeure, prieš kurias atsilaikyti negali niekas, turbūt ir kalba. Tačiau jeigu kalba išnyktų ne dėl force majeure, o dėl mūsų pačių kvailumo, tamsumo ir menkos nacionalinės savivertės, tai būtų labai apmaudu. Nes ir kalbos, ir tautos yra ne tik evoliucijos istorijos produktas, bet ir Dievo kūriniai, taigi čia esama ir metafizikos.

Kai taip atsainiai žvelgiama į kalbos likimą, nedovanotinai banalu būtų sakyti, kad išnykus kalbai išnyksta ir tauta, niveliuojasi jos kultūra, prarandamas arealo žavesys, rūke ištirpsta istorija, nebelieka praeities kaip galingo kultūrinio ir dvasinio klodo, liudijančio dėkingumą ir išmintį, nublanksta ateitis kaip pažangos naratyvas. Kalba yra išskirtinis kiekvienos tautos dvasinis ir materialinis turtas, liudijantis valstybingumą ir nacionalinį orumą. Ir niekados nepasens apie tai bylojantys Mikalojaus Daukšos „Postilės“ žodžiai.

Kita vertus, kas gi mus prikels ir pažadins iš moralinio sąstingio ir apsnūdimo, iš minčių tinginystės, iš idėjų bejėgystės, jei ne kalba? Nors daugybė sąvokų, įkūnijančių kilnius dalykus, šiuolaikiniame pasaulyje yra devalvuotos ir iškreiptos, o kai kurios jau atvirai susilaukia ir patyčių, jos dar gali atgimti, jos gali atgauti savo tikrąją prasmę, tik tam reikia vieno paprasto dalyko – jeigu kalbi apie garbę, būk garbingas, jeigu bjauriesi melu, pats nemeluok, jeigu tau brangi laisvė – atskirk ją nuo savivalės.

Ir jeigu nori kalbėti prasmingai, kad tave išgirstų ir kad tavęs klausytųsi, pamiršk įmantrius, bet nieko nereiškiančius sakinius, kuriančius ne prasmę, o foninį triukšmą; atsigręžk į tylą – į senuosius raštus, klasiką, liaudies dainas, į savo tarmę. Į tą šaltinį, iš kurio srūva švarus žodžio vanduo. Ir klausykis jo kaip kamertono.

Tiesą pasakius, jeigu man dabar būtų dvidešimt metų, ko gero, laikyčiau visa tai paistalais. Džiaugčiausi laikmečiu, kuriame gyvenu, jis būtų aiškus ir suprantamas, nes istorijos pasikartojimai ir deja vu netrikdytų ir nekeltų nuostabos. Tai natūralu, nes deja vu paprastai ištinka brandžiame amžiuje. Jeigu būčiau dvidešimtmetė, naudočiausi visomis demokratiškos visuomenės teikiamomis galimybėmis, ir A.J. Greimo posakis, kad gyvename postmoderniajame amžiuje, kuriame prasmės klausimas apskritai nebeaktualus, nuskambėtų keistai, nes juk kiekvienam jaunuoliui pasaulio prasmė yra jis pats. Tikėčiau informacinės visuomenės galia ir prasmingumu – ir kito filosofo, A. Šliogerio mintys, kad žinios gamina ne asmenybes, o technologinius negyvėlius, kurių nūnai pilnas modernusis Vakarų pasaulis, pasirodytų dar keistesnės, nes juk gimstame ir gyvename tam, kad žinotume, ir nė nepagalvojame, kad žinoti – toli gražu ne tas pats, kas suprasti.

Bet jeigu imi ir patiri neapsakomą kalbos šiurpą, susijusį su laiko bedugnėmis, su išsivadavimu iš nebylaus molio, Dievo pirštui prisilietus, su žvaigždynais, ištirpstančiais ryto žolėje, su vasaros liūtimi, primenančia, kad kadaise buvai žuvis, moliusko geldelė ir gaubtasėklis papartis ir nemokėjai kalbėti… šitas potyris niekados nebeleis suprasti kalbos vien kaip taisyklių rinkinio ir kaip įrankio, skirto informacijai perteikti ir manipuliuoti masėmis, junginėjant pastarųjų jausmų ir emocijų registrus.

Kalba yra sistema, nepaprastai logiška, tiksli, kaip matematikos uždavinys, nepasiduodantis tinginčiam jį spręsti. O taip pat ji yra antgamtės dalis, bet nieko bendro neturinti su ezoterika.

Negalime paneigti kalbos kaip malonės, suteiktos visiems – ir stipriesiems, ir silpniausiems. Kaip dovanos, skirtos susikalbėti, suprasti, išgirsti. Prikelti, išgydyti. Pajusti, kad esame unikalūs, brangūs, ypatingi. Kad iš kalbos kaip iš mažyčio grūdelio gali išaugti didžiulis medis, jungiantis gyvuosius ir mirusiuosius, praeitį ir dabartį, žemę ir dangų.

Renata Šerelytė
Forumo įrašą rasite: https://www.youtube.com/watch?v=1a6Oh-VxAbQ&t=1129s