NAUJIENOS
Joniškiečiai kuria savo tradicijas sostinėje

Rusnė: skrydis virš Nemuno deltos

Kategorija:

Miestas:
„Rusnėje Nemuno nėra. Yra Rusnė, Atmata, Skirvytė, mažesnės upės, o Nemuno nėra. Jis Rusnėje suskyla daugiau nei į dešimtį upių ir upelių“, – šelmiškai šypsodamasis pokalbį pradeda Nemuno deltos regioninio parko direktorius Žilvinas Čėsna, ir pakviečia į ekskursiją po Nemuno deltos regioninį parką tik praėjusį rudenį atidarytame lankytojų informacijos centre. Taip taip, nedidelėje centro patalpoje, panaudojant piešinius stenduose ir net ant grindų, žaidybinius elementus, interaktyvias technologijas galima pamatyti visus svarbiausius parko objektus ir vietas, netgi šio parko gyventojus ir išgirsti jų balsus.

Parko turtas – paukščiai

Pažintis su lankytojų informacijos centru prasideda vos tik įžengus į centrą. Lieki maloniai nustebintas pasisveikinimu, pasigirstančiu atveriant duris. O peržengus slenkstį pamatai meldinę nendrinukę  – vieną rečiausių paukštelių Europoje.  Tai vienintelis paukštis, dėl kurio išsaugojimo 1990 metais pasirašytas tarptautinis memorandumas. Nemuno deltos regioninis parkas yra viena vietų, kuriose šie paukšteliai aptinkami. „Stende ją galima nesunkiai atpažinti, bet natūroje jį labai sunku pastebėti.  Į meldinę nendrinukę labai panaši ežerinė nendrinukė. Meldinei nendrinukei per viršugalvį eina tamsi juosta lyg karūna. Ežerinė nendrinukė tokios karūnos neturi. Ir pagal balsus galima supainioti, nes ežerinė nendrinukė mėgsta pamėgdžioti meldinę nendrinukę. Kartais reikia labai įsiklausyti, kad atskirtumei.  Gieda tik patinėlis. Jis neprisiriša prie šeimos. Mėgsta paskrajoti, pagiedoti, o jaunikliais rūpinasi patelė, – pasakoja parko ekologas Povilas Bagdonas. – Nemuno deltos regioninis parkas turtingas paukščiais ir dalis jų pavaizduota lankytojų informacijos centre. Pamario puošmena – jūrinis erelis. Ilgus metus jis buvo įrašytas į Raudonąją knygą, o pastaruoju metu jis jau nebėra ties išlikimo riba. Tai rodo, kad Nemuno delta yra tinkama vieta šiems paukščiams ir kad jiems čia užtenka maisto.“
Parko darbuotojų teigimu, Nemuno deltos pelkių ekosistema, Kuršių marios, Nemunas su visomis jo šakomis, Krokų Lankos ežeras, ir lemia didelę perinčių bei migruojančių vandens, pelkių bei drėgnų vietų paukščių koncentraciją. Parko teritorijoje aptikta daugiau kaip 290 paukščių rūšių. Tai sudaro 90 proc. Lietuvos ornitofaunos. Iš 325 Lietuvoje aptiktų paukščių rūšių 20 stebėtos tik Nemuno deltoje. Šis sąrašas kiekvienais metais pasipildo 1–2 naujomis rūšimis. Nemuno deltoje peri ketvirtadalis Lietuvoje ir 0,2 proc. europinės jūrinių erelių populiacijos. Stulgiai, galima sakyti, yra tik pamario paukštis, nes čia veisiasi 75 proc. Lietuvos ir 0,3 proc. europinės populiacijos. Ornitologų teigimu, deltoje peri daugiau negu pusė Lietuvoje perinčių juodkrūčių bėgikų, kurie priklauso Lietuvos raudonosios knygos I kategorijai, iš antros kategorijos daugiau nei pusė  juodkaklių kragų, gaidukų, griciukų. Čia yra didžiausios Lietuvoje juodagalvių kirų, baltasparnių žuvėdrų ir ausuotųjų kragų kolonijos.  
Neatsitiktinai Ventės rage buvo įkurta antroji  ir iki šiol didžiausia paukščių žiedavimo stotis pasaulyje. Ją įsteigė Tadas Ivanauskas, pamatęs paukščių migracijos gausą, nes čia eina Arktikos–Europos–Rytų Afrikos paukščių migracijos kelias. Net sovietiniais metais ant žiedų buvo išlikęs Lietuvos vardas Lituanika.
„Baltijos kelias yra vienas svarbiausių migracijos kelių Europoje. Pavasarį skrenda vienu, o rudenį – dviem keliais. Vienas kelias eina pagal marias link Ventės, kitas – per Kuršių neriją, o ties didžiąja kopa abu srautai susijungia“, – daugeliui mįsle esančią paukščių migraciją apibūdina pašnekovai.
Ekologo Povilo Bagdono teigimu, vienų paukščių perėjimo vietos kuriam laikui išnyksta, o po kurio laiko vėl atsiranda. Kiti, anksčiau perėję paukščiai į pamarį sugrįžta tik trumpam atokvėpiui.
„Kartu su Baltijos aplinkos forumu įgyvendiname paukščių ir kitos gyvūnijos apsaugą stiprinantį projektą. Jis yra orientuotas į parko teritorijoje dirbančius ūkininkus, kad jie susipažintų su to krašto gyvūnija ir suvoktų, kas juos supa. Ūkininkams rekomenduojame šienavimą iš centro į kraštus, kad pievose gyvenantys paukščiai ir kiti gyvūnai galėtų pasitraukti. Raginame ūkininkus nešienauti paukščių perėjimo metu“, – dalį parko veiklos pristato ekologas Povilas Bagdonas.
Lankytojų centre paukščiai pristatomi labai įvairiai. Jie pavaizduoti stendų piešiniuose. Pažinti šio krašto paukščius suteiktos galimybes per jų plunksnas ir net klausant garsų. „Vaikams ir ne tik vaikams labai patinka šis žaidimas“, – Žilvinas ir Povilas rodo centro kamputyje pastatytus besisukiojančius kubus.  Tiesa, parinktos paukščių dalys ne visada viena kitą atitinka ir neretai susikuri keistą ir niekur dar nematytą paukštį. Pavyzdžiui, balinę perą, didįjį baublašišą, didįjį sėjilėdą.
Pasaulyje vis labiau populiarėjantis ornitologinis turizmas kelią skinasi ir pamaryje, bet, parko darbuotojų teigimu, tikimasi kur kas didesnio aktyvumo.

Pirmoji pasaulyje moksliškai ištyrinėta pelkė

Lankytojų informacijos centre esantis žemėlapis pristato Lietuvos saugomas teritorijas.  Su Nemuno deltos regioniniu parku supažindina interaktyvus žemėlapis. „Paspaudę draustinių ir rezervatų nuorodą pamatome jų gausą. Mūsų parke jų yra daugiau kaip 20. Beveik pusę Nemuno deltos regioninio parko teritorijos užima draustiniai.  Yra visų tipų draustinių – gamtinių, kompleksinių, kultūrinių. Turime regyklų, – žemėlapį demonstruoja parko direktorius Žilvinas Čėsna, o pasiteiravus, kodėl Rusnės gyventojai taip griežtai atskiriami nuo vandens, paaiškina, kad salos pakrantės yra pačios tinkamiausios vandens paukščių perėjimui. Kita priežastis, dėl kurios ribojama žmogaus veikla saloje, – pakrantės palankios žuvų nerštui. Visų tų dalykų žmogus dažniausiai nepastebi, bet savo artumu jis gali stipriai pakenkti gamtai.“
Dar vienas parko pasididžiavimas – Aukštumalės aukštapelkė. „Tai viena didžiausių aukštapelkių ne tik Vakarų, bet ir visoje Lietuvoje. Ši pelkė pirmoji pasaulyje ištyrinėta moksliškai. Joje buvo suformuoti telmologijos ir pelkėtyros mokslo pagrindai. Botanikas Karlas Vėberis šioje pelkėje praleido ne vieną sezoną. Jis pelkę tyrinėjo Vokietijos valstybės užsakymu. Studiją valdžia užsakė prieš planuojamus melioracijos darbus.  Šią pelkę buvo planuojama numelioruoti ir paversti dirbamais laukais. Didelė pelkės dalis – beveik du trečdaliai – buvo eksploatuota prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Karlo Vėberio pelkės tyrinėjimų medžiaga buvo pirmoji pasaulyje tokio pobūdžio mokslinė monografija. Mažosios Lietuvos paveldo tyrėjo dr. Martyno Purvino žodžiais, skaitydami šią knygą galime aplankyti pasaulį, kurio šiandien jau nebėra. Džiaugiamės, kad trečdalį, sudarantį apie tūkstantį hektarų, pavyko išsaugoti“, – pasakoja parko direktorius Žilvinas Čėsna.
Apie Aukštumalės aukštapelkę galima daug sužinoti iš knygos „Aukštumala: praeitis, dabartis, svajonės“. Knyga parengta pagal botaniko Karlo Vėberio medžiagą, publikuotą Berlyne 1902 m. Parko vadovas pabrėžia, kad mokslininkas aprašė pelkės atsiradimo istoriją, jos turtus, XIX a. pamaryje gyvavusius papelkių kaimus ir pelkininkų kolonijas.
Aukštumalės aukštapelkė yra išskirtinė augalų rūšimis. Joje yra daugiau kaip 300 ežeriukų. Įdomu tai, kad ežeriukai su gruntiniais vandenimis neturi jokio sąlyčio. Jie labai skirtingo dydžio ir gylio, yra ne tik labai nedidelių, bet labai gilių. Skirtingame gylyje gali būti skirtingo skonio vanduo.
„Mums diegiama, kad pasaulio plaučiai yra miškai, bet labiausiai orą valo pelkės, nes jos valo visu gyliu“, – pažymi Žilvinas Čėsna.
Centro stendas padeda susipažinti su pamario krašto ypatumu – Rusnės salą auginančiais potvyniais, nes, parko darbuotojų teigimu, anksčiau Minija įtekėdavo į marias, dabar jos kelias baigiasi Atmatoje. Stendai pristato ir užliejamas pievas, Kniaupo įlanką, kuri pamažu virsta ežeru, vis labiau užankančias Krokų lankas, šių kraštų turtingą augmeniją, gyvūniją ir taisykles, ribojančias šių teritorijų lankymą.
Apžvelgiami ir šio krašto žmonių gyvenimo istoriniai ypatumai,  Kuršių marių laivyba, polderių sistema, parką išvagojusių kanalų raizgalynė. Taip buvo sudarytos sąlygos pievoms augti ir gyvuliams ganytis. Polderiai reguliuoja vandens lygį, o jam nukritus vanduo paimamas iš upės.

Interaktyvi kelionė

„Tai mūsų ekspozicijos akcentas“, – parko direktorius pakviečia užeiti į nedidelę ovalinę patalpą, per visą lankymosi centre laiką magiškai žadinusią smalsumą. Iš pradžių, atrodo, nieko ypatingo. Pritamsintos patalpos viduryje kėdė, primenanti stomatologijos kabinetą,  ekranas. „Filmuką parodys“, – pamanau sėsdamasi į kėdę. Patirto įspūdžio nesitikėjau. Supantis kėdei ir ekrane slenkantiems vaizdams, lydimiems paukščių garsų, pajunti tai skrydžio, tai plaukimo  jausmą. Tarsi realiai matai, kaip, sklindant paukščių balsams, po tavo kojomis atsiveria tai, apie ką prieš kelias minutes pasakojo parko darbuotojai. Tarytum praskrieji virš Nemuno deltos regioninio parko upių ir kanalų tinklo, Aukštumalės aukštapelkės, Krokų lankos, Kniaupo įlankos ir pajunti didžiulį norą pakeliauti šio paslaptingo krašto takais. Tą jausmą tikrai verta patirti.

Karolina Baltmiškė
Nuotraukos autorės ir regioninio parko administracijos
Nemuno deltos regioninio parko direkcija.  
Kuršmarių g. 13, Rusnės mstl., Rusnės sen., Šilutės r. sav., LT-99349 
Tel. (8-441) 75050, (8-441) 58154
El. paštas info@nemunodelta.lt
 

Marčiupio akmuo

Pavarių akmuo

Puntuko brolis

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė



Reklama