Roma Bončkutė: Daukanto tekstai – tarsi lietuvių Biblija, kuri metams bėgant turi būti iš naujo paaiškinama

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotojos Klaipėdos universiteto dėstytojos dr. Romos Bončkutės mokslinių tyrimų sferos – XIX a. lietuvių literatūros istorija, tekstologija, egodokumentika, Simono Daukanto palikimo tekstologiniai tyrimai ir jo kūrybos recepcija. Ji yra Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos ir Klasikų asociacijos (FFC) narė. Už geriausią 2007 m. mokslinę veiklą ji apdovanota Klaipėdos universiteto Rektoriaus diplomu ir premija. 2015 metais jai įteiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos K. Donelaičio atminimo medalis už lietuvių literatūros klasiko atminimo populiarinimą, rūpinimąsi jo atminimo įamžinimu.

Gerb. dr. Roma, šiek tiek papasakokite apie save, kas buvo tas žmogus, paskatinęs studijuoti lietuvių literatūrą ?
Jaunystėje atrodė, kad svarbiausi pavyzdžiai buvo Telšių Žemaitės mokyklos pedagogai: lotynų kalbos mokytoja Stanislava Kochanauskaitė (poeto Vytauto Mačernio klasiokė, beje, pernai atšventusi garbingas 100-ąsias gimimo metines) ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė. Jos mus ruošė universitetui, kaip ir priklausytų gimnazistams, nors ano meto Lietuvoje Žemaitės mokykla taip nesivadino. Per pamokas jos pasakojo daugiau negu reikalavo programa. Apie jų asmenybių ryškumą sako faktas, kad jos abi yra išleidusios knygų. Mokytoja Kochanauskaitė pirmąją knygą parašė ir išleido 99-erių „Laiko tėkmėje“. Kas skaitė, stebėjosi kalbos turtingumu, sakinio ritmika, įtaigiu pasakojimu. Mokytoja Borusevičiūtė – poetė, sėkmingų proginių renginių scenarijų autorė, mus užburdavo savo pasakojimais. Per literatūros pamokas svarbiausia buvo būti perskaičius kūrinį ir kritiką. O kaip atrodo vadovėlis, mes net ne visada žinojome. Šių dviejų mokytojų dėka aš palinkau į humanitariją, į filologiją. Jas abi matydami negalėtume pasakyti – provincijos mokytojos. Jos – mokytojos visiems laikams, visoms vietoms. Pedagogas, kuris klasėje nenuobodžiauja, kuris pats ugdosi, lavinasi ir tuo moka dalintis – tikras pedagogas, toks jaunajai kartai rodo, kur gyvenime gali būti įdomu. Žemaitės mokykla davė nemažai filologų.

Vėliau, kai subrendau ir susitaikiau (savo galvoje) su tėvais, supratau, kiek daug paėmiau iš tėvo ir mamos (Juciai, Zanauskai) giminės geno, kur buvo ir mokytojų, ir žemdirbių, ir kalvių, ir daugelis – labai darbštūs, mėgę savo darbą. Beje, močiutė Barbora Stroputė-Bončkienė man besant pradinėse klasėse parodė Kartenoje, kur gyveno Jurgis Ambraziejus Pabrėža. Taigi anie karteniškiai, prabėgus daugiau nei 150 metų po pamokslininko mirties, žinojo „Pabrėžos numelį“. Dabar jau mažai kas žino, jis apleistas ir matyt sugrius visai.

Kada ir kaip savyje aptikote tyrėjos gyslelę?

Augdama su vyresniu broliu buvau berniokiška, Telšiuose mėgau apeiti gretimas gatves, statybvietes, ežero pakrantes, miškelius, pievas, žodžiu, man rūpėjo žinoti daugiau negu galima. Jau po pirmo Vilniaus universitete kurso mudvi su drauge sugebėjome pakliūti į statybinį būrį, vykstantį į Jakutiją. Du mėnesiai Jakutske, prie Lenos krantų atvėrė daug naujų dalykų. Bet rūpėjo ne tik naujų vietų tyrimai. Devintoje klasėje itin kritau į knygas ir, pavyzdžiui, jei mokėmės apie Šekspyrą, tai skaičiau visus, man prieinamus jo kūrinius. Studijuodama lietuvių filologiją su klasikinių kalbų specializacija, susidūriau su daug puikių tyrėjų, kurie mėgavosi profesija. Iš jų sklindanti šviesa buvo pats geriausias pavyzdys. Akademikas Vytautas Mažiulis mokė, kaip svarbu surasti savo kryptį, o kitus dalykus jis siūlė mokytis tik tiek, kad stipendiją gautume. Man atrodo, kad tyrėjo profesija neleidžia pasenti, nes kiekviena nauja tema parodo, kokia esu „žalia“, žodžiu, tarsi jaunystėje – ir vėl nieko nežinau. Mokslininko kelias gal labiau tinka tiems, kurie mėgsta būti vieni su tekstais, su mintimis, kad paskui pajusti pasidalinimu su kitais džiaugsmą. Man nėra nuobodu su Daukantu. Kartais jis man artimesnis už bet kurį gyvąjį. Bet mano prigimtyje labai stiprus mokytojo pradas – aš linkusi savo idėjomis keistis, vien tik parašyti man negana, norisi kalbėtis, diskutuoti. Kiekvieną kartą jaučiu iššūkį, kai kalbu gimnazistams. Kaip jauniems žmonėms perteikti savo idėjas, kad jos pasirodytų įdomios, reikalingos jų gyvenimui.

1993 metais apgintos disertacijos tema – „S. Daukanto rankraščiai ir leidiniai. Autentiško teksto problema“. Kokia ta autentiško teksto problema ir kokią įtaką ji daro S. Daukanto rankraščių ir leidinių reikšmei?

Kai aš 1990 m. įstojau į aspirantūrą, tuomet temos buvo paskiriamos. Mano vadovas, šviesios atminties Vytautas Vanagas buvo gavęs aspiranto vietą ir tris tekstologines temas: Žemaitė, Daukantas, lietuvių klasikos redagavimo istorija. Kartu su Vanagu bandėme pajusti, kokia tema man tiktų. Profesorius Donatas Sauka patarė Vanagui Žemaitės raštų leidimo istorijos neimti, nes labai sudėtinga atskirti, su kokiomis Jono Jablonskio pataisomis rašytoja sutiko, kurios jai buvo svetimos… O visa redagavimo istorija atrodė per plati tema. Dabar manau, kad man tiesiog nebuvo kito varianto, mano visas gyvenimas vedė link Daukanto. Močiutės sesuo Marija Daukantienė, tad nuo mažens girdėdavau apie tėtės pusbrolius Daukantus.

Simonas Daukantas – lietuvių nacionalinės istoriografijos pradininkas, pirmasis lietuvių kalba parašė Lietuvos istoriją, sudarė istorijos šaltinių, rinko ir leido tautosaką, rengė vadovėlius, rašė žodynus, maldaknygę, išleido ūkiško turinio knygų. Jis parašė ir išleido daugiau knygų, negu kuris kitas to meto lietuvių kultūrininkas. Daukantas yra pirmasis, kuris turi savitą stilių ir mums paliko lietuvių kalba daug pasaulietinės prozos.

Lietuvių istoriko ir švietėjo Simono Daukanto (1793–1864) originaliosios kūrybos, žodynų ir vertimų rankraščiai, yra įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Kuo ypatingi tie rankraščiai, kad buvo priimtas toks sprendimas?

Daukantas, neturėdamas galimybės publikuoti stambiausius savo darbus, paliko juos rankraščiuose, kurių didžiausiąją dalį saugojo sesers Anastazijos Kaunackienės (1799–1880) šeima, sūnus Leonas Stanislovas Kaunackis (1831–1909). Jo sūnus dr. Ferdinandas Kaunackis 1910 m. pabaigoje juos perdavė Vilniuje veikusiai (1907–1940) Lietuvių mokslo draugijai (LMD). Rankraščiai ir biblioteka (563 tomų) 1911 m. buvo pervežta (8 skrynios, apie 350 kg) į Vilnių ir visų rūpesčiu, o ypač šviesios atminties ilgamečio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekininko Prano Razmuko (su juo man dar teko garbė bendrauti), buvo išsaugotas. Antakalnio g. 6, kur veikė Lietuvių mokslo draugija ir buvo saugomas Daukanto paveldas, namuose prie gatvės Antrojo Pasaulinio karo metu įrengiamas vokiečių štabas. Baigiantis karui, vokiečiai užminavo Vilniaus elektrinę, vandentiekio stotį, Žaliąjį tiltą ir savo štabą. Razmuko dėka štabo susprogdinimo pavyko išvengti. Artilerijos sviediniai irgi didelės žalos bibliotekos turtui nepadarė. 1944 m. sovietams užėmus Vilnių, namuose prie gatvės įsikūrė rusų karo ligoninė. Jos administracija reikalavo ir kitų rūmų, bet ir vėl pavyko apsiginti. Tad tikimės, kad didžiausią dalį Daukanto palikimo įtraukę į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, pablogėjus aplinkybėms tinkamiau galėsime apsaugoti.

Tiesa, kai kurie Daukanto rankraščiai išliko pas kitus asmenis ir šiandien saugomi kitose bibliotekose. Kai kurie Daukanto autografai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, dar kiti – Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo ir Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuose. Jaunieji turėtų sukrusti: kokių milžinų būta, be kompiuterių tiek daug prirašė!!! Ar mes suprantame tų tekstų svarbą?

Daukanto rankraščiai, į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ įtrauktieji, rašyti nuo 1831 iki 1858 m. ir yra svarbūs kūrėjo darbo liudininkai. Rankraščių originalai apima svarbias jo veiklos sritis: istoriografiją, antikinių ir naujųjų autorių vertimus bei leksikografiją. Svarbiausi ir didžiausią vertę turi jo istoriografiniai darbai. Daukantas iš visų keturių parengtų istorijos veikalų tik vieną (Budą Senowes Lëtuwiû Kalnienû ir Zámajtiû […]) išspausdino 1845 metais. Pats stambiausias ir svarbiausias jo istorijos darbas Istoryje Ƶemaitiszka (1831–1834) bei jo pagrindu parašytas Pasakojimas apej Wejkalus Letuviû tautos senowie (1850–54) liko rankraštyje. Pastarojo darbo išliko tik pirmosios dalies originalas.

Rankraščiai parašyti Daukanto sukurta tam laikui modernia kalba ir rašyba, artima šnekamajai, „liaudiškai“, kalbai, turi daugelį ankstyvojo romantizmo tekstams būdingų elementų, retoriška, muzikali. Būdinga sodri, žodinga kalba. Išlikusiuose rankraščiuose yra autorinių taisymų, kurie vertingi Daukanto kūrybinei laboratorijai tirti. Šie autografai turi ir kitų asmenų paliktų įrašų.

Esate nagrinėjusi Kristijono Donelaičių įtaką Simono Daukanto kalbai. Tai kokia ta įtaka ir kaip ji pasireiškia?

Daukantas buvo užaugęs Žemaitijoje, mokėsi rusų ir lenkų kalbomis, daug skaitė vokiškai, lotyniškai, prancūziškai ir tikėtina, kad maždaug nuo keturiolikos metų lietuviškai jau retai bekalbėdavo, galime įsivaizduoti, kokios menkos galėjo būti Daukanto lietuvių kalbos žinios, kai jis sumanė rašyti lietuviškai. Tačiau mokėti lietuviškai ir rašyti lietuviškai yra du skirtingi dalykai. Daukantas mokėjo savo gimtąją kalbą, tinkančią kasdieniam bendravimui, bet to nepakako istoriniam tekstui parašyti. Taip jau sutapo, kad Daukantui ieškant pavyzdinių savo darbų prototekstų išėjo Martyno Liudviko Rėzos Metų leidimas, kuris XIX amžiaus antrajame dešimtmetyje buvo naujiena ne tik Didžiojoje Lietuvoje, bet ir Rytų Prūsijoje. Tikėtina, kad per Vil- niaus universiteto profesoriaus Ignoto Žegotos Onacevičiaus (Ignac Żegota Onacewicz, 1780–1845) ryšius su M. L. Rėza apie 1818 m. jo parengtas Donelaičio Metų leidimas Das Jahr in vier Gesängen pateko į Vilniaus universiteto studentų Daukanto, Kajetono Nezabitauskio (1800–1876), Jurgio Platerio (1810–1836), Simono Stanevičiaus (1799–1848) rankas. Būtent šių kultūrininkų darbuose randame pirmuosius XIX a. pradžioje Didžiojoje Lietuvoje Donelaičio paminėjimus, iš Metų perimtą leksiką. Ankstyviausią Metų įtaką aptinkame Daukanto istorijoje Darbay senuju Lituwiu yr Ƶemaycziu (1822). Iš Donelaičio Daukantas perėmė leksiką, suprato dalyvių ir jų konstrukcijų grožį, mokėsi kurti ritminę prozą.

Beje, tarp Jūsų mokslinių tyrimų ir S. Daukanto kūrybos recesija. Kaip ir kur tai pasireiškia?

Daukanto poveikis XIX–XX a. kūrėjams yra labai didelis. Daukanto orientacija į šnekamosios kalbos svarbą kūrybai, reiškė norą išsiveržti iš dirbtinumo, susiklosčiusios tradicijos spaudimo. Pastebima, kad Daukantas rašė nesilaikydamas religiniams raštams būdingos kalbos, bet rėmėsi šnekamosios kalbos ypatumais. Daukanto orientacija į teksto skambesį, individualios kalbos vartojimą buvo nulemta romantizmo tradicijos. Daukanto tekstai atspindi jo laisvą kūrybinį pradą, jis kalbą kūrė, o ne vartojo. Daukanto tekstai labai turtingi žodžiais, raiška ir lietuviškumo vaizdiniais. Visi XIX a. antrosios pusės kultūrininkai, ėmę rašyti lietuviškai, šios kalbos nemokėjo. Net Povilas Višinskis savo laiškuose Marijai Pečkauskaitei prisipažino, kad nemoka, skaitė Daukanto Būdą ir mokėsi raiškos. Panašiai ir dabar – vaikai moka anglų kalbą, nes žaidžia žaidimus ir žiūri filmukus, o jų lietuviškų žodžių atsargos minimalios, sunkiai reiškia mintis. Tad po kiek laiko, matyt, vėl Daukantas bus aktualus.
XIX a. pabaigos lietuvių žadintojai iš Daukanto perėmė lietuviškumo turinį, kuris tapo būsimos laisvos Lietuvos vizijos provaizdžiu. Iš Daukanto buvo perimti kraštovaizdžio, jūros aprašymai, senovės lietuvių religija, išvaizdos ir būdo charakteristika, gyvensena. Daukantas pirmasis savo veikaluose pabrėžė uosto svarbą valstybei, ko šiandien dar ne visi mūsų politikai supranta. Daukantas gausiai vartojo tautosakinę poetiką, stilizavo sakinių ritmiką liaudies dainų pagrindu, tai pratęsė jo pasekėjai. Lietuvos istorija daugeliui atsivėrė per Daukanto tekstų kalbinę raišką. Net Mažosios Lietuvos kultūrininkai skaitė ir sekė Daukantu, kuris jiems dėl donelaitiškų žodžių buvo gerokai artimesnis negu Motiejui Valančiui, Juozui Tumui-Vaižgantui…

Kaip senųjų tekstų autentiškumui atsiliepė jų redagavimas ir kiek tą autentiškumą beįmanoma atkurti?

Kadangi išliko nemažai Daukanto rankraščių, galime jį leisti visais įmanomais būdais, kad tik būtų poreikis. Bet tingus jaunuolis sako, kad Daukanto nesupranta, gali gyventi ir be jo. Per paskaitas ir straipsniuose mėginame Daukanto tekstus aiškinti, interpretuoti. Kadangi Daukanto tekstai parašyti modernia, originalia kalba, kiekviena karta, priklausomai nuo išprusimo, turės jį iš naujo skaityti ir interpretuoti. Šiuo požiūriu Daukanto tekstai – tarsi lietuvių Biblija, kuri metams bėgant turi būti iš naujo paaiškinama.

Tarp Jūsų tyrimų – XIX a. egodokumentika. Prie kokių kūrėjų asmeninių laiškų, dienoraščių ir kitų raštų teko prisiliesti ir ką tie dokumentai padeda atskleisti?

Kol nebuvo šiuolaikinių komunikacijos priemonių, laiškai buvo svarbiausia bendravimo per nuotolį forma. Todėl laiškai buvo rašomi tokia pat kalba kaip dialogas, juk laiškas – tai lyg ir viena iš dialogo pusių. Laiškas – pokalbis nesančio su nesančiu, kuris turi kokį nors naudingą tikslą; žmogus laiške kalba tai, ką pasakytų ir į akis, todėl laiškas turi būti aiškus, trumpas; kalba ir apimtis turi atitiktį temą; laiškuose gali būti įterptos malonios istorijos, priežodžiai. Laiškai nebuvo suvaržyti griežtų taisyklių, juose buvo stengiamasi kalbėti nuoširdžiai, atspindėti savosios asmenybės dalelę. Pavartoti kalbos suvaržymai galėjo žymėti nedraugiškumą, juk tarp draugų priimta daiktus vadinti tikraisiais vardais. Laiškas – glaustas draugiškumo įrodymas ir pasakojimas apie paprastus dalykus paprastais žodžiais. Tyrinėdama daugelio mūsų rašytojų ir kultūrininkų laiškus, geriau pajutau laikotarpį, aptikau daug rašytojų gyvenimo ir kūrybinės laboratorijos detalių, kurios nebuvo iki šiol žinomos.

Esate pasakiusi, kad tautą didele padaro kultūra, kaip vertinate šiandieninės kultūros įtaką tautos didumui?

Pasiremsiu Daukantui didžiulę įtaką padariusio Johano Gotfrydo Herderio (1744–1803) mintimis, išreikštomis knygoje „Idėjos žmonijos istorijos filosofijai“ (į lietuvių kalbą išvertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: Margi raštai, t. 1, 2020). Herderis sako, kad žmonijos tikslas – humanizmo ugdymas, jo dauginimas. Žmogus tampa žmogumi tik ugdomas. Žmogiškumo galime siekti žmoguje slopindami instinktus ir gausindami dvasinį pradą, t.y. perduodami kultūrinę tradiciją, kurioje sukaupta per amžius patikrinti ir žmogiškumui svarbiausi dalykai. Kadangi tautą sudaro šeimos, nuo to kiek šeimų bus, kuriose rūpinamasi dvasiniu jaunosios kartos ugdymu, tokią ateitį turėsime. Dabar šeimų, kuriose daugiau dėmesio skiriama tradicijos perdavimui, humanizmo ugdymui yra mažiau negu anksčiau, nes globalusis kapitalas, dabartinė pasaulinė politika orientuota į nebrandų žmogų, kurį patogu gąsdinti ir valdyti.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė