Rita Miliūnaitė: kalba gyva, kiek ji turi vidinės jėgos atsinaujinti

Kaip atsiranda nauji žodžiai? Kada ir kieno sprendimu jais papildoma bendrinė lietuvių kalba? Kokią įtaką mūsų kalbai turi išmaniosios technologijos, pasaulio atsivėrimas? Apie tai kalbamės su Lietuvių kalbos instituto vyriausiaja mokslo darbuotoja, bendrinės lietuvių kalbos tyrėja habilituota humanitarinių mokslų daktare Rita Miliūnaite.

Gerb. dr. Rita, sakoma, kad kalba gyva, kol ja kalba bent vienas žmogus, bet kalbos gyvybė – ne vien mes, kalbantieji. Dažnai net nepamąstome, kad iš jos vieni žodžiai pasitraukia, kiti – ateina.  Kaip atsiranda nauji žodžiai?

Pastarąjį dešimtmetį nagrinėdama naująją lietuvių kalbos leksiką, dažnai jaučiuosi, tarsi laikyčiau pirštus ant lietuvių kalbos pulso. Šio kalbos sluoksnio judrumas ir permainos – tiek naujai atsirandantys žodžiai, tiek senstantys ar visai pasitraukę iš aktyviosios vartosenos – gerai atskleidžia, kiek gyva yra kalba, kiek ji turi vidinės jėgos atsinaujinti.

Naujų žodžių atsiradimą skatina kelios priežastys. Svarbiausia – atsiradus kokiam naujam daiktui ar reiškiniui, kyla poreikis jį pavadinti. Daug naujų žodžių prireikia sparčiai besiplėtojančioms mokslo ir verslo, informacinių technologijų ar politikos sritims. Pavyzdžiui, mokslininkai sukūrė naują, kol kas lengviausią pasaulyje medžiagą, apibūdinamą kaip „sušalę dūmai“, ir pavadino ją aerogeliu. Šis pavadinimas atėjo ir į lietuvių kalbą.

Naujų žodžių ne tik skolinamasi, bet ir išsiverčiama iš kitų kalbų arba pasidaroma savomis žodžių darybos priemonėmis. Pavyzdžiui: stumdukas „žaislas, į kurį įsikabinęs vaikas mokosi vaikščioti“; žemagrindis „autobusas, troleibusas ar tramvajus žemomis grindimis“, balkonininkystė „daržininkystė balkone“, šonaslydis „sporto šaka – šonu slystančio automobilio valdymas“ ir t. t.

Dažnai būna, kad kokioje nors kalboje žodis yra įprastas, pavadina kasdienį daiktą ar reiškinį, tačiau judriame pasaulyje per informacijos priemones ar keliautojus patenka į kitas kalbas ir tose kalbose atrodo kaip naujas. Tokiu būdu pastaraisiais dešimtmečiais į lietuvių kalbą plūstelėjo daugybė žodžių, pavadinančių įvairias kitų kraštų realijas – maistą, aprangą, apyvokos reikmenis, papročius, savitus kultūros reiškinius. Pavyzdžiui, per dešimtmetį lietuvių kalbos leksika pasipildė arabų kraštų realijas pavadinančiais žodžiais: halalas „kas leidžiama pagal musulmonų religiją, pavyzdžiui tam tikras maistas“, falafelis „paprastai iš maltų avinžirnių ar pupų pagamintas keptas rutuliukas ar paplotėlis“, nikabas „musulmonių galvos apdangalas, slepiantis plaukus ir visą veidą, išskyrus akis“ ir kitais. Kai kurie iš jų į lietuvių kalbą galėjo būti patekę ir anksčiau per įvairius vertimus, tačiau tik dabar suaktualėjo.

Antra naujų žodžių atsiradimo priežastis – poreikis ne tik įvardyti daiktą ar reiškinį, bet ir jį emociškai nuspalvinti: juokaujamai, ironiškai, menkinamai ar vulgariai. Kitaip tariant, žmonės, norėdami parodyti savo santykį su kalbamu dalyku, naujai kuriamam žodžiui (kuris dažnai jau turi neutralų pavadinimą) suteikia naują spalvą. Pavyzdžiui: verktinis „verkšlenantis šauktinis – kas verkšlena dėl šauktinių kariuomenės ir nori nuo jos išsisukti“; tapšnoklis „išmanusis telefonas arba planšetinis kompiuteris liečiamuoju ekranu“; zombadėžė „žmones bukinantis televizorius (televizija)“; čiulbingala „liaudies meistro išdrožinėta čiulbanti lakštingala“.

Panašūs naujadarai yra žavus saviraiškos būdas. Dažnai jie būna vienkartiniai, pritaikyti tik konkrečiai situacijai, bet tai lakios vaizduotės, lankstaus mąstymo ir kūrybiškumo ženklas.

Pasidomėkite, kurie politikai geba kurti naujus žodžius (o gerai politinei retorikai jie būtini), ir žinosite, kurių mąstymas nesustabarėjęs, o humoro jausmas gyvas. Arba – kurių politikų (aktyviausių!) pavardės dažniausiai tampa naujadarų darybos pagrindu.

Pasaulis, bent jau iki pandemijos, buvo labai atviras, kokią įtaką tai turėjo lietuvių kalbai – tiek bendrinei, tiek šnekamajai?

Virtualusis pasaulis ir dabar liko atviras. O žodžiai šiais laikais dažniausiai keliauja ne kojomis (t. y. ne žmonių vaikštant ir bendraujant nešiojami), o skaitmeniniais informaciniais kanalais – per televiziją, radiją, internetą (naujienų ir verslo portalus, socialinius tinklus). Žinoma, ir per popierines knygas. Visų gyvenimo sričių suskaitmenėjimas lemia, kad nauji žodžiai plinta nepalyginti greičiau nei ankstesniais laikais. Taigi pirmiausia naujovių kiekis ir sklaidos galimybės yra didžiuliai, tad negali neveikti lietuvių kalbos, jos leksinės ir gramatinės sistemos.

Lietuvių kalbos žodynas pasipildė daugybe naujų įvairios kilmės žodžių: dronas, feisbukas, kroksai, mocarela, bitkoinas… Dalis skolinių yra svetimybės, turinčios arba galinčios lietuvių kalboje turėti atitikmenų. Todėl beatodairiškai skolinantis, yra pavojaus prarasti lietuvių kalbos savitumą, išstumti iš aktyviosios vartosenos savas raiškos priemones. Tarkim, ar būtini lietuvių kalbai skoliniai akvaplaningas, blenderis, breinstormingas, čipas, kraudsorsingas, ar galima šiuos dalykus pavadinti lietuviškai? Be to, net ir mokantiems užsienio kalbų, ne visi skoliniai yra suprantami, tad kelia ir nesusikalbėjimo galimybę.

Yra ir teigiama didžiulio naujųjų skolinių srauto pusė. Šis reiškinys skatina naujas realijas pavadinti lietuviškai, apskritai suaktyvina lietuvių kalbos žodžių darybą. Pavyzdžiui, pastaruoju metu labai atsigavo buvusi primiršta priesaga -išius (programišius, draugišius, kalbišius, madišius, žurnališius…).

Bendrinė, ypač rašytinė, kalba paprastai būna daugiau ar mažiau prižiūrima, tad nuo kiekvieno, vartojančio šią kalbos atmainą, išprusimo daug priklauso, kiek jos leksika liks gryna, neužgožta svetimybių.

Kasdienė šnekamoji ir elektroninės komunikacijos kalba patiria dar didesnį kitų kalbų, dažniausiai anglų kalbos, poveikį. Imama kalbėti ištisomis angliškomis frazėmis, kaišioti į lietuvišką tekstą angliškus žodelius ir posakius, neva taip moderniau, raiškiau. Bet pasiskolinti iš kitur žodį ar posakį daug pastangų nereikia, o ilgainiui ima atrodyti, kad lietuvių kalba esanti „per skurdi“ norimoms mintims išreikšti. Štai čia – pavojingas santykis su gimtąja kalba, jeigu pradedama ja nepasitikėti ir imama linkti prie kitos kalbos.

Didelę įtaką naujiems žodžiams atsirasti turi itin sparčiai tobulėjančios išmaniosios technologijos. Kaip sekasi kalbininkams su jomis suspėti ir ar visada tai būtina?

Išmaniosios technologijos itin skatina naujų žodžių kūrimą iki tol nebūtiems dalykams pavadinti. Tačiau šios srities, kaip ir kitų specialiųjų sričių, terminija rūpinasi patys tų sričių specialistai, nes tik jie gali geriausiai suvokti, ką vienas ar kitas dalykas reiškia. O kalbininkai gali tik patarti – pasakyti, ar koks skolinys pritampa prie lietuvių kalbos sistemos, ar naujadaras yra taisyklingas, ar dera prie tos srities terminijos.

Informacinės technologijos kalbininkams šiandien labiau rūpi kitu požiūriu. Jeigu norime lietuvių kalbą išlaikyti elektroninėje erdvėje, plėtoti dirbtinio intelekto technologijas ir turėti lietuviškai kalbančius robotus, kurie vis labiau ateina į kasdienį mūsų gyvenimą, turime neatsilikti nuo kalbos technologijų pažangos. O kalbos technologijos pasaulyje plėtojasi žaibiškai: mašininis vertimas, šnekos atpažinimas ir sintezė, žodžių tinklai, didžiųjų duomenų dorojimo sistemos… Smagu, kad Lietuvoje jau žengiame į trečią lietuviškų kalbos technologijų raidos etapą, planuojame naujus darbus.

Kuriant ar pritaikant iš kitų kalbų atėjusį žodį, į ką labiausiai orientuojamasi?

Vienodai svarbūs du dalykai: kalbinės ir sociolingvistinės naujo žodžio ypatybės. Žiūrima, ar žodis atitinka lietuvių kalbos sistemą – jos žodyno, gramatikos, rašybos, kirčiavimo dėsningumus. Taip pat reikia numanyti, ar žodį priims visuomenė, ar jis turi galimybių prigyti ir paplisti. Visuomenės priėmimas nėra matematiškai tiksliai apskaičiuojamas. Ir kitose kalbose pasitaiko, kad žodis atitinka kalbos taisykles, bet žmonės nuo jo nusisuka.
Ir priešingai, būna, kad žodis atrodo neturintis perspektyvų (juokingas, sunkiai ištariamas, per ilgas, keliantis nereikalingų asociacijų ar pan.), bet žmonės jį pasigauna ir sėkmingai vartoja. Taip atsitiko su žodžiu dūzgės, kurį pasiūlė patys kalbos vartotojai. Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš pradžių nenorėjo siūlyti jo kaip svetimybės afterpartis atitikmens. Bet dūzgės paplito ir apaugo vediniais: dūzgalius, dūzgiukas, dūzgintis… Tai rodo, kad žodis prigijo, nors jo naujumą dar jaučiame.

Galbūt yra žinoma, vidutiniškai iš kiek žodžių parenkamas tinkamiausias? Gal galite pateikti kelis naujus žodžius-rekordininkus – žodis surastas iškart ir žodis, išsirutuliojęs iš daugybės bandymų?

Tokio vidurkio, regis, niekas nėra apskaičiavęs, nes kiekvienas žodis – vis kita istorija. Būna, kad pirmas šūvis taiklus, o kartais šaudoma šaudoma, ir vis tuščiai, kol galų gale grįžtama prie skolinio (pavyzdžiui, failas nugalėjo rinkmeną ir bylą). Žodžių konkurencija vartosenoje – seniai žinomas dalykas. Vien tik paprastas žodis žodynas, kol įsigalėjo, nuėjo ilgą kelią su savo broliais ir seserimis: buvo vadinamas žodinyku, surinktžodžiu, žodrodžiu, vardinyčia ir žodknyge.

Štai ir šiandien angliškajam selfiui pavadinti perspektyviausias pasirodė esąs žmonių sukurtas naujadaras asmenukė, nors aptikome vartojant ir jos variantus asmenutė, asmeninukė. O neseniai pagavome ir juokais Povilo Girdenio sukurtą savipliauškį. Tokie šaudymai ir žaidimai neišvengiami, nes galutinį tašką deda vartosena: žmonės sukuria įvairių variantų, o ilgainiui paprastai vienas paplinta labiausiai.

Kas nusprendžia, kuris naujai sukurtas žodis vartotinas bendrinėje kalboje, o kuris ne?

Žmonėms vis atrodo, kad kalbos kūrėjai ir galutiniai sprendėjai yra kalbininkai. Tačiau gyvenime yra kitaip. Naujus žodžius kuria visi žmonės (kalbininkai, žinoma, ne išimtis). Jeigu kalbame apie bendrinę kalbą, t. y. norminamą, reguliuojamą kalbos atmainą, čia svarbu, ar žodis jos sistemai tinkamas ar nepažeidžia kalbos polinkių, o jei skolintas – ar nestumia savų raiškos priemonių. Bendrinės kalbos normas, taigi ir naujus žodžius ar naujas jų reikšmes svarsto ir įteisina Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Ypač daug dirba šios komisijos Žodynų ir Terminologijos pakomisės. Į norminamuosius žodynus, į Lietuvos Respublikos terminų banką turi patekti tik apsvarstyti kalbos dalykai. Štai čia kalbininkų balsas reikalingas. Bet prieš sprendžiant atliekama daug vartosenos, įvairių sakytinių ir rašytinių tekstų tyrimų.

Koks likimas ištinka tuos žodžius, kurie neįteisinami?

Dažnai žmonių nepriimami žodžiai išnyksta kaip dūmas arba lieka užrašyti žodynuose kaip kadaise sukurti, bet neprigiję. Kiti, net neįteisinti, puikiai gyvuoja, atrasdami savo vietą. Mat įteisinami tik tie, kurie reikalingi bendrinei kalbai, o kitų atmainų – tarmių, kasdienės miesto kalbos, įvairių socialinių ir profesinių dialektų – normų kalbininkai nereguliuoja.

Papasakokite apie Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną: kokio jo paskirtis, kokie žodžiai įtraukiami ir ar galime teigti, kad tai yra lietuvių kalbos žodžių bankas?

Naujažodžių duomenyną dar 2011 m. pradėjau kurti nuo pirmos eilutės ir iki šiol tai vienas iš kasdienių mano darbų, tad galėčiau apie jį pasakoti ilgai. Juolab kad šis darbas labai įtraukus: kasdien pluoštai naujų žodžių, naujų faktų ir informacijos – tik spėk suktis. Kaskart, kai prireikia ką nors papasakoti apie naujažodžius, nesunku atrasti vis naujų temų, nekalbant jau apie vis atsinaujinančius pavyzdžius ir naujas žodžių atsiradimo istorijas.
Duomenyne kaupiama naujoji lietuvių kalbos leksika, apytikriu atskaitos tašku imant XXI a. pradžią. Čia suplaukia įvairiausių visuomenės veiklos sričių žodžiai – nuo astronomijos iki žvejybos. Tai ir skoliniai, ir naujadarai, ir naujai atsiradusios esamų žodžių reikšmės. Visus tuos naujus žodžius reikia leksikografiškai aprašyti: nustatyti jų kilmę, apibrėžti reikšmę, nustatyti gramatinius ir stilistinius požymius, surinkti ir pateikti vartojimo pavyzdžių. Prie vieno žodžio ar jo darinių lizdo kartais tenka prasikrapšyti ne vieną valandą.

Išties būtų galima sakyti, kad Naujažodžių duomenynas – savotiškas naujai atsirandančių žodžių bankas. Jame kurį laiką žodžiui pabuvus, jau galima sakyti, kokia jo vertė: ar tai vienadienis naujažodis, ar turintis perspektyvą naujadaras. Matyti, ar jo palūkanos – vediniai – kaupiasi. Suprantama, kad duomenynas negali aprėpti visų naujai lietuvių kalboje sukuriamų žodžių, – dirbant rankiniu būdu to padaryti neįmanoma. Tačiau ir tai, ką pavyksta surinkti, aiškiai rodo lietuvių kalbos gyvybingumą ir gebėjimą atsinaujinti, žmonių kūrybines galias ir norą ieškoti naujų kalbinės raiškos būdų.

Kad susidarytumėte pirmą vaizdą apie duomenyną, pasiskaitykite naujienas. Į jas nuolat rašau įdomiausius atradimus ir pastebėjimus.

Džiaugiuosi, kad iš pakeleivingų pagalbininkų, kurių buvo ne vienas, prie duomenyno kartu dirbti liko kruopšti ir šiam darbui labai atsidavusi Agnė Aleksaitė. Prie duomenyno ją pasodinau dar antrakursę studentę. Dabar ji jau doktorantė – yra bebaigianti disertaciją apie naujažodžių darybos polinkius.

Ir pabaigai – ims ir sumanys svetainės lankytojas sukurti naujų žodžių, kam jis turėtų juos pateikti ir kokie tų žodžių likimo variantai?

Naujažodžių duomenyne neregistruojame šiaip dėl žaidimo sukurtų žodžių. Svarbu, kad žodis būtų užrašytas kaip natūraliai pavartotas kalboje. Jeigu tokį žodį aptikote parašytą ar išgirdote, o gal ir patys bekalbėdami ar berašydami sukūrėte, galite jį su vartosenos pavyzdžiu ir šaltiniu, kur jis pavartotas, atsiųsti mums. Duomenyne yra puslapis „Rašykite“. Jame tereikia užpildyti  formą, ir gavę žodį spręsime, ką su juo daryti. Beje, žmonės naujų aptiktų žodžių siunčia kasdien – jau net nespėjame jų greitai apdoroti ir pateikti duomenyne. Bet atsiųsti žodžiai niekur nedingsta – jie visi matyti duomenyno puslapyje „Jūsų atsiųsti naujažodžiai“ – ilgutėliame ir vis besipildančiame sąraše.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Nuotr. autorius Mindaugas Kulbis