Rimas Šuopys: kalbą reikia įtraukti į savo gyvenimą

Mano esperanto kalbos pradžia buvo tokia: spaudoje pamačiau skelbimą, jog bus esperanto kalbos kursas, kurį ves rašytojas iš Australijos – Trevor Steel. Kad kursai vyksta reguliariai, žinojau anksčiau, tačiau faktas, kad to moko brazilų pora, na, man įspūdžio nedarė. O va australas! Juk tai kengūros, koalos, vombatai ir ančiasnapiai!!! Pastumdžiau kai kurias savo (tuo metu studentiškas) veiklas, ir… nudrožiau mokytis esperanto. Taip sakant – tikrą australą „pačiupinėti“. Nuostabu. Pradžioje, pasilikęs po esperanto pamokų, aš su juo kalbėdavau angliškai, tačiau po kurio laiko jau perėjom prie esperanto. Pastebėsiu, jog nors tuo metu mano anglų kalbos žinios jau buvo visai pakankamos (jau porą metų jos mokiausi universitete), tačiau po kelių mėnesių intensyvaus esperanto kurso galėjau visai vykusiai bendrauti su savuoju „kengūrų atstovu“ ir esperaniškai. Taigis. Tačiau… pati pirmoji pradžia su esperanto buvo netgi dar anksčiau. Mokydamasis 7 klasėje prenumeravau žurnalą „Moksleivis“. 1988 metais ten buvo spausdintas Antano Mekio esperanto kalbos kursas. 24 pamokos. Tas visas pamokas aš įdėmiai skaičiau, analizavau gramatiką, mokiausi žodžius. Vis tik, tuo metu nelabai žinojau, ką „su tuo“ daryti toliau. Tad taip ir liko.

Po kurio laiko tie žurnalai nusimetė, o dar vėliau ir visai dingo. Tad kai jau rimtai susidomėjau esperanto ( t.y. po pažinties su Trevor Steel), nuėjau į biblioteką, archyve susiradau visus tuos senus žurnalo numerius. Atsišviečiau iš jų visas tas pamokas, susegiau, padariau tokį tarsi leidinį, ir, galiausiai per vieną esperantišką renginį ant to „leidinio“ net gavau autoriaus autografą su palinkėjimu.

Paskutiniu pasakojimu noriu pabrėžti, kaip svarbu yra kalbą vartoti. Ne tik dėl to, kad jos neužmiršti (pagal anglų patarlę – use it or loose it – naudok tai arba prarask), bet ir dėl susipažinimo su žmonėmis kalbančiais šia kalba, su esperanto kultūra, jos istorija, jos literatūra, su šios kalbos privalumais prieš kitas kalbas. Esu susidūręs su žmogumi, kuris pasimokė (nežinau ar baigė) esperanto kalbos kursą Duolingvo.com puslapyje ir… vis tiek jis skeptiškai į tai žiūri, nes… nu „vis tiek kalba dirbtinė“. Mano replikos – ką jis daugiau žino apie esperanto (be duolingvės), jam praeina pro ausis. Taigi, neužtenka kalbą tik pasimokyt… kalbą reikia vartoti. Įtraukt ją į savo gyvenimą.

Ką gi, o dabar noriu paminėti vieną įvykį nutikusį man didelio renginio metu už Lietuvos ribų. Esperanto kultūroje yra įprasta Tarptautinių Kongresų metu gauti medvilninį maišiuką su Kongreso emblema ant jo. Į jį sudedama visa Kongreso dalyviui skirta medžiaga (programa, kongreso nario kortelė ir kitkas). Šiuos maišelius gauna kiekvienas Kongreso dalyvis, atvykęs į renginį. Kongrese dalyvauja 2 ar 3 tūkstančiai žmonių, ir jie visi gavę tokius maišėlius, suprantama, vėliau jais nešini vaikšto po Kongreso metu vykstančius renginius ir susitikimus. Kad maišeliai visi vienodi – niekam problemų nekyla. O va, man problema „vis tik“ kilo. Ir rimta. Buvo taip. Vyko priešpaskutinė Kongreso diena. Norėjau tą dieną aplankyti Berlyno viešąją centrinę biblioteką, tad įsidėjau pasą. Ir gavos, kad trumpam užėjus į Kongreso rūmus ir bešnekant su vienu žmogumi, kitas žmogus pasiėmė tą mano maišelį. Ir… nuėjo… Baigęs kalbėti jau norėjau imti maišiuką ir eiti, o… maišiuko nėra. Aplink žmonių nėr.. maišiukas nenukritęs ar pan. Nuo čia istorija skamba kaip fantastika apie nuostabų žmonių draugiškumą. Du pietų amerikiečiai (argentinietis ir brazilas) apsiėmė manim rūpintis. Kadangi buvo priešpaskutinė Kongreso diena ir lietuvių grupė (su savo autobusu) turėjo išvykti namo, aš persinešiau savo daiktus į viešbutį, kuriame buvo apsistoję minėti vyrai. Be to, tuo metu buvo sekmadienis, laisva diena, kurios metu ne kažką benuveiksi. (Lt. ambasada nedirba, Kongresas pasibaigęs). Tačiau pirmadienio ryte mes iškart tryse nuvažiavom į ambasadą. Kad greičiau viskas vyktų, gatvės automate pasidariau pasines nuotraukas, ir… užėjom į ambasadą. Darbuotoja kalbėjo lietuviškai. Aš jai pasakiaum dėl kokios bėdos atėjau. Ji pasiklausė mano pavardę ir… sako: „Tai taip, jūsų maišelis pas mus jau yra.“ Ir padavė man jį. Ten buvo absoliučiai viskas, ką buvau įsidėjęs. Pasirodo, žmogus paėmęs mano maišelį tik kelionėje apsižiūrėjo įsidėjęs ne savąjį. Kadangi viduje buvo pasas, jis žinojo, iš kokios šalies atvykusio žmogaus maišelį paėmė. Tad per kitą žmogų, kuris vyko į Berlyną, perdavė tą maišelį, kad jis nuneštų jį į ambasadą. Ką gi, atgavus pasą ir pinigus, beliko sėsti į reguliarų tarptautinį autobusą ir grįžti namo.

Kaip jau minėjau pačioje pradžioje, esperanto susidomėjau pirmiausiai dėl lingvistinio smalsumo. Ir iš tikro tai yra nuostabus lingvistinis fenomenas, kuris žmonijos dar nėra tinkamai įvertintas. Tai yra gramatikos lengvumas, fonetinis skambumas, taisyklingumas, išimčių nebuvimas bei žodžių lengvumas juos įsiminti dėl jų sąsajos su Romanų ir slavų kalbomis. Tačiau esperanto yra ne vien tik tai. Gal net pirmiau ir labiau tai yra jungtis, siejanti visus ir bet kokius žmones. Gausi pagalbą vien todėl, kad esi esperantininkas, nes tai yra mintis, jog draugiškumas ir taika yra aukščiau bet kokios rasinės, tautinės, religinės ar politinės ideologijos.

Eu ne kartą buvęs BET'o (Baltijos Esperanto Dienos) organizacinio komiteto narys. Prisidėjau Visuotinio Esperanto Kongreso Vilniuje metu. Praeitų metų (t.y. 2019 metų)gale buvo išleista mano iš esperanto kalbos versta knyga – trumpa Liudviko Lazario Zamenhofo biografija. Kadangi valdau plunksną (esu apie 10 metų rašęs į studentišką spaudą, iki šiol kuriu poeziją ir prozą), tai galbūt ateis laikas, kai galėsiu ne tik kažką išversti iš ar į esperanto, bet ir iškarto rašyti, kurti šiąja kalba. Be abejo, turiu tarptautinių draugų ratą, kurie yra padėję man, ir kuriems esu padėjęs aš pats.

Gražiausia frazė: Mi petas – parolu Esperanton. Tio estas tre facile. Prašau kalbėti esperantiškai. Juk tai labai lengva.

Rimas Šuopys

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/paulina-danute-vidrinskiene-taip-iklimpau-i-esperanto-kalba-kad-ji-tapo-svarbia-mano-gyvenimo-dalimi

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-vaitkevicius-po-zaliaja-esperanto-veliava-pasaulis-kada-nors-bus-laimingas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sigita-stasiunaite-esperanto-yra-daugiau-negu-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-medeiso-turejau-tiksla-%E2%80%93-keliauti-ir-tai-man-pavyko
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/olga-strojeva-su-esperanto-uz-taika-ir-draugyste
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/angele-straleckiene-esu-tikra-kad-ateis-toks-laikas-kai-visas-pasaulis-tures-viena-bendra-kalba

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/julija-grigenaite-esperanto-kalba-i-mano-gyvenima-inese-daug-spalvu

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/laimundas-abromas-esperanto-virusas-pagavo-mane-visam-gyvenimui