NAUJIENOS

Rimantas Giedraitis: kai muzika – profesija, o ne manija

Kategorija:

Miestas:
Rimantas Giedraitis – aranžuotojas, kompozitorius ir jubiliejų švenčiantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fleitų grupės koncertmeisteris,  kuriuo kolektyvas didžiuojasi. Save jis kukliai vadina „muzikantu iš teatro duobės“, tačiau fleitos pedagogas ir keleto muzikinių konkursų laureatas R. Giedraitis yra parašęs daugiau nei 60 autorinių kūrinių įvairių sudėčių orkestrams bei ansambliams ir parengęs daugiau nei 1700 aranžuočių.
„Per mano rankas perėjo daugybė įvairios muzikos, kurią turėjau išstudijuoti, suprasti ir pamilti. Kitaip neparašysi aranžuotės, kuri reikalauja tavo asmeninio požiūrio į kito žmogaus muzikinę idėją - toks darbas. Iš kitų sukurtos muzikos visą gyvenimą mokiausi ir tebesimokau. Pats visada galvoju, kaip padaryti, kad net ir išrankiam klausytojui tai būtų suprantama, priimtina ar net malonu. Ir nebūtinai tik saldu“, - priduria R. Giedraitis.
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbate nuo pat jo įkūrimo - 1987 m. sausio 1 d. Esate pavydėtinai sėslus ar tiesiog jaučiatės pataikęs į savo roges?
1987 m. sausio 1 d.  yra oficiali Klaipėdos Valstybinio muzikinio teatro atidarymo data. Tačiau aš pradėjau čia dirbti anksčiau: jau nuo 1984 m. rugpjūčio 1 d. Tada dar buvo Liaudies opera, bet atlyginimus jau mokėjo. Tiesą pasakius, Klaipėdoje grojančiam žmogui nelabai ir buvo daugiau kur dirbti - nebent dar eiti mokytojauti. Išgyventi padėjo ir darbas Palangos pučiamųjų orkestre. Faktiškai jame ir pradėjau produktyvaus aranžuotojo karjerą. Vargu ar tai galėjo įvykti kitur: tiesiog reikalingas vaikinas reikiamu laiku pasirodė tinkamoje vietoje. Netrukus manimi susidomėjo „Trimitas“, paskui buvo Dainų šventės ir t.t.
Kalbant apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, vargu ar galima sakyti, kad per visus šiuos 32 metus teatrui, nežiūrint svarių pasiekimų,  labai ir sekėsi. Vadovų kaita, geriausių muzikantų migracija atgal į Vilnių, kelios krizės ir svarūs valstybės kultūros, o tuo pačiu ir mūsų teatro, biudžeto karpymai. Ir vis nepritekliai, nepritekliai, nepritekliai. Visada trūko kvalifikuotų orkestrantų, koncertmeisterių, solistų pagrindiniams vaidmenims. Buvo visko. Visa tai jautė savo kailiu ir visi teatralai. Tačiau dar ir šiandien visi, kas pamena, jaučia didžiausią nostalgiją „Traviatai“ ir Dantei Anzoliniui. Keleto paskutinių metų Teatro gyvenimas teikia naujų gerų vilčių. Ir ne tik statybos. Požiūris į profesiją, Teatrą ir profesionalumą, repertuarinės ambicijos ir pan.
Sakoma, kad muzikantas išgyventų ir negyvenamoje saloje, nes kažkas jį pasamdytų...
Na, kas gali pasamdyti, jei sala negyvenama?.. Muzikantai, ypač orkestrantai, nei dabar, nei sovietmečiu nepateko į geriausiai apmokamų profesijų kategorijas. Ir tai slegia, verčia žmones blaškytis. Dabar yra tokia „mada“ atkalbinėti jaunimą nuo muzikanto duonos, neva čia niekada nepadarysi karjeros ir padoriai neuždirbsi. Tačiau visiems sakau, kad nepažįstu nei vieno sąžiningo doro muzikanto, kuriam reikėtų duoneliauti. Tiesa, tas puldinėjimas per kelis darbus gal šiek tiek ir primena duoneliavimą... Bėda, kad nuolat mažėja gabaus jaunimo, siekiančio tapti profesionaliais muzikantais. Apie kokią bedarbystę galima kalbėti, kai Klaipėdoje katastrofiškai trūksta daugelio specialybių muzikų?
Muzikanto profesija, stebint iš šono, atrodo viena iš lengviausių žemėje. Galima pamanyti, kad groti jums taip pat natūralu kaip ir vaikščioti. Ar baimės prieš pasirodymus jausmas jums apskritai nepažįstamas?
Kaip sakoma, lazda turi du galus. Blogai, kai muzikantas jaučia baimę, keliančią paniką ar net paralyžiuojančią nervų sistemą. Tačiau nėra geriau, kai groti einama su atsainumu, be atsakomybės bei pagarbos klausytojui, savo amatui ir sau. Tai, ką patiria scenoje, daugelis vadina tiesiog scenos jauduliu, kuris profesionaliam atlikėjui būtinas. Ir nebūtinai tai teikia diskomfortą. Tai labiau tarsi adrenalinas. Nuo scenos baimės geriausias vaistas – mokytis, tobulėti ir visada būti maksimaliai pasirengusiam. Atlikėjus scenoje visada lydi ne tik sceninis jaudulys, tačiau ir maksimali koncentracija. Tam reikia daug fizinės bei psichologinės ištvermės. Taip pat ir orkestre. Profesionalas klysti neturi teisės. O muzikuoti tiksliai, jautriai, elegantiškai ir natūraliai – tai jau meistrystė. Ir tuo pačiu siekiamybė.
Ar fleita esate grojęs solo?  
Pastaruoju metu nebe, o anksčiau yra buvęs ne vienas rečitalis. Solo su orkestru teko groti net Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Bet viskam savas laikas. Dabar visi mano „solo“ vyksta teatro orkestre.
Esate kompozitorius ir daugybės aranžuočių autorius. Profesija tai ar pašaukimas?
Manau, pirmiausia amatas. Gerai įvaldytas amatas – jau profesija tikrąja to žodžio prasme. Pašaukimas skamba labai deklaratyviai. Gal vienu savo gyvenimo tarpsniu tiesiog suvoki, kad  atsidūrei ten, iš kur nebenorėtum grįžti. Kita vertus, kai žinai, kad daugiau nelabai ko ir bemoki, nebėra ko filosofuoti, pašaukimas tai ar ne...
Kaip gimsta jūsų muzika - reikia nusiteikimo, įkvėpimo, ankstyvo ryto, netikėtų įspūdžių?..
Visas mano kūrybinis gyvenimas susiklostė taip, kad „repertuarą“ visada diktavo užsakovai. Viskas, be išimties, ką iki šiol esu parašęs natomis, buvo konkretūs užsakymai. Tiek autoriniai darbai, tiek ir aranžuotės. O kai turi darbų grafiką su konkrečiomis datomis pusmečiui į priekį, geriausias įkvėpimas – nepamiršti pažiūrėti į kalendorių. Šiaip jau ankstyvas rytas man yra produktyviausias laikas.
Ar norisi savo kūrinių atlikėjus pamokyti, pataisyti? 
Sakoma, kad privalu persirgti vaikiškomis ligomis. Anksčiau norėjau, dabar jau nebe. Gal tik išskyrus atvejus, kai repetuojant mano konsultacija dėl interpretavimo yra pageidaujama. Paleidai partitūrą - ir ji jau nebe tavo. Pats groji kaip nori arba kaip išeina. Kiti taip pat turi tokią teisę.
2010 m. sukūrėte simfoninę siuitą orkestrui ir chorui Michaelo Jacksono repertuaro motyvais „Sudie, Maiklai“. Atlikėjai suranda jus ar jūs atlikėjus?
Tų metų gegužę man paskambino Gintaras Rinkevičius ir pasiūlė parašyti kažką panašaus į jau keletą metų LVSO sėkmingai grojamą Tolgos Kashifo „The Queen Symphony“, tik jau M. Jacksono repertuaro temomis. Premjera buvo numatyta 2011 m. sutiktuvių koncerte Kongresų rūmuose. Taip išėjo, kad atlikėjai „surado“ mane. Na, ne gatvėje, žinoma. Su maestro G. Rinkevičiumi ir jo vadovaujamu orkestru ir iki tol produktyviai bendradarbiavome kelerius metus.
Šią simfoninę siuitą skyriau 2009 m. Baltijos jūroje nuskendusio savo sūnaus Juliaus atminimui. Jis buvo jau neblogai užsirekomendavęs fleitistas, tais metais respublikiniame Juozo Pakalnio konkurse laimėjęs pirmą vietą, rašė savo muziką... Šią vasarą sukaks 10 metų, kai jo netekome. Vyresnysis sūnus Martynas netapo muzikantu, tačiau širdyje yra šalia muzikos.
Ar muziko profesija suderinama su šeima, laisvalaikiu?
Jei tai profesija, o ne manija – viskas puikiai dera. Lygiai kaip ir medikams, gaisrininkams, lakūnams ir visiems kitiems, kurių darbas nenutrūksta tuomet, kai visi švenčia. Viską įmanoma suderinti, prie visko prisitaikyti.
Kaip susipažinote su žmona? Gal moterys labiau atkreipia dėmesį į muzikantus?..
Kaip pirštu į akį. Grojau simfoniniame orkestre. Gastroliavome Klaipėdoje. Lemtingai sutapo pažįstamų muzikantų ratas, taip ir susipažinom.  
Kam skiriate daugiau dėmesio: fleitai ar žmonai?
Abiem per mažai. Suprantat, mums jau nebe 18 metų, kad dūsaučiau: „Jėzau Marija, jau dvi valandas jos nemačiau“. Yra prisirišimas, šeima, šilti normalūs šeimos santykiai, kai žinai, kad tau skirtoji - šalia. O jeigu  ne muzikos rašymas, tai gal ir fleitai liktų daugiau laiko.
Papasakokite apie savo meilę džiazui... 
Jei trumpai, tai kai reikėjo rinktis tarp džiazo ir akademinio muzikavimo, „saugumo sumetimais“ pasirinkau pastarąjį. Nors didžioji dalis aranžuočių, tarsi likimo ironija, yra sympho-pop, sympho-rock arba jazz-rock stiliaus. Nemažai teko bendradarbiauti ir su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru, Klaipėdos ir Kauno bigbendais. Su pastaruoju buvo parengta Stasio Povilaičio solinė programa didžiosiose Lietuvos arenose. Iš tikrųjų nesu nei praktikuojantis džiazmenas, nei didelis melomanas, tačiau su dideliu malonumu prie klaviatūros atsiduodu bliuzo „kvadratui“.
2011 m. už nuopelnus teatro menui buvote apdovanotas „Padėkos kauke“. Ar kūrėjui reikia įvertinimų?
Pirmiausia labai nustebau, kai buvau nominuotas tarp teatralų. Tos „kaukės“ iš esmės skirtos artistų ir režisierių nuopelnams scenoje pažymėti. O čia dabar „čirpintojas“ iš orkestro duobės (arba orkestro ložės, kaip dabar mandagiai vadinama) tarp scenos grandų... Nieko panašaus nebuvau girdėjęs.
Kovo 7 d. jums sukaks 65-eri. Kaip pasitinkate jubiliejų? Gyvenimo patirtis leidžia reziumuoti, kad gyvenimo prasmė yra ..?
Labai jau pompastiškas ir suktas klausimas. Kažkokia proga esu sakęs, kad man svarbiausia, jog galėčiau kiekvienam savo kely sutiktam žmogui ramiai į akis pažiūrėti. Apie kokius nors jubiliejų pasitikimus negalvoju ir jų neplanuoju. Jei Dievulis leido nugyventi tuos metus, jei dar kvėpuoju, dirbu, esu kažkam reikalingas – tai didžiausia laimė. Geriau ir nesugalvosi.
 
Kalbino Žaneta Skersytė
 
Orkestras – Olesios Kasabovos nuotr.
Portretas – KVMT nuotr.
R.Giedraičio asmeninio albumo nuotr.
 
Rimantas Giedraitis
Fleitistas, aranžuotojas ir kompozitorius. Mokėsi Šiauliuose, Vilniuje ir Maskvoje. Šiuo metu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fleitų grupės koncertmeisteris,. Sukūrė daugiau nei 60 autorinių kūrinių įvairių sudėčių orkestrams bei ansambliams ir daugiau nei 1700 aranžuočių.  Kūrybinis diapazonas – nuo barocco iki fusion.
Žymiausi darbai: pjesė „Vasaros muzika“ (1991), Jono Novakausko baleto „Baltasis vilkas“ redakcija ir aranžuotė (1992), miuziklas „Vandenė“ (2009), simfoninė siuita „Sudie, Maiklai“ gospelų chorui ir simfoniniam orkestrui (2010).
Bendradarbiauja su LVSO, LNOBT ir Kauno simfoniniais orkestrais, Lietuvos kameriniu orkestru, Klaipėdos kameriniu orkestru, taip pat orkestrais „Trimitas“, „Ąžuolynas“, Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendu, Kauno bigbendu, Klaipėdos bigbendu, Liepojos bigbendu, Vienos radijo orkestru (Austrija), šokių kolektyvu „Žuvėdra“.
 
 

Marčiupio akmuo

Pavarių akmuo

Puntuko brolis

Per ežerus

Virintos meandromis

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė



Reklama