Regina Dovidavičiūtė: esperantininkų judėjimas yra žymiai daugiau nei tik kalbos įgūdžių tobulinimas

Esu pokario, taip vadinamos „Baby boom“, kartos žmogus, užaugęs vidurio Lietuvos miestelyje. Kaip žinia, tas laikmetis nebuvo dosnus gėrybėmis ir galimybėmis, bet jaunas žmogus visais laikais ir visomis aplinkybėmis siekia pažinti pasaulį, sužinoti, atrasti, patirti ką nors daugiau, toliau. Smalsumas, nuolatinis domėjimasis, kas vyksta ne tik tavo artimiausioje aplinkoje, bet ir gretimame kaime, artimiausiame mieste ar kitoje šalyje skatino ir mane domėtis viskuo, kas plėstų akiratį, kurtų naujas galimybes, plėstų draugų ir bendraminčių ratą.

Apie 1970 metus Kėdainių rajono laikraštyje „Tarybinis kelias“ radau skelbimą, kviečiantį į kursus mokytis, nesudėtingos tarptautinės esperanto kalbos. Nieko apie tai nebuvau girdėjusi, tad minėtas smalsumas suvedė su negausiu bendraminčių būreliu, tarp kurių buvo įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonių. Kursams vadovavo Ramonas mokymus vedė esperanto kalbos vadovėlio autorius Antanas Mekys. Kiek pamenu, mokytis buvo patrauklu, nes dabartiniais terminais kalbant, mokėmės interaktyviai: vos sužinoję naują žodį jau bandėme kurti sakinį, užkalbinti daug vyresnį arba daug jaunesnį grupės narį, gavome žodžių kortelių žaidimų, kurie ypač lengvai padėjo įsiminti ir vartoti žodžius, jungti juos į sakinius, bendrauti tarpusavyje. Pradėjome kurti ir siųsti kolektyvinius laiškus bendraminčiams į kitus miestus, prasidėjo nedrąsūs bandymai susisiekti su kitų, taip vadinamų socialistinių šalių (kapitalistinė šalys buvo tabu) esperantininkais.

Man, tada jaunam žmogui, didžiausią įspūdį paliko pirmosios „Baltijos esperantininkų stovyklos“(BET), kurių tradicijos tęsiasi iki šių dienų. Į Smiltenę/Latviją, Hademestę/Estiją mus lydėjo vilnietis Vytautas Šilas – jau tada mums buvęs didelis autoritetas ne tik kaip esperanto kalbos žinovas, bet ir didelis eruditas, gebantis prie laužo sutelkti bendromis dainomis ir turiningais pokalbiais, diskusijomis visų Baltijos (ir ne tik) šalių esperantininkus. Plėtėsi draugų ratas, pradėjau gauti ir skaityti esperantišką spaudą, literatūrą.

Kai atrodė, kad pasaulio įvairovės pažinimas dėka šios patrauklios, nesudėtingos kalbos nuolat plečiasi, deja, atėjo daugiau nei dešimtmetį trūkusi pertrauka.

Priežastis banali – vienos iš respublikinių institucijų, į kurią tada buvau pakviesta dirbti, personalo (tais laikais vadinosi kadrų skyriaus) vadovas rekomendavo iš autobiografijos išbraukti įrašą apie esperanto kalbos mokėjimą ir neeikvoti tuščiai laiko. Paklusau.

Kaip žinia, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Lietuvos esperantininkų sąjunga buvo pirmoji NVO priimta į tarptautinę organizaciją. Visus tuos dešimtmečius sąjungai vadovavo teisininkas Povilas Jegorovas, kuris nuolat telkė žmones, rūpinosi esperanto kalbos viešinimu, tarptautinių kontaktų palaikymu.

Vieną dieną sulaukiau jo skambučio, raginančio vėl sugrįžti į aktyvią esperantininkų veiklą. Grįžau. Įsitraukiau į bendraminčių būrį, pradėjau lankytis tradiciniuose esperantininkų renginiuose Lietuvoje tai: kasmetinės L. Zamenhovo dienos, stalo teniso turnyrai, baidarių žygiai, susitikimai, esperantininkų žurnalistų stovyklos Aukštadvaryje ir t.t

Mano ilgametis dalyvavimas esperantininkų judėjime, įvairiose veiklose subrandino mintį, kad šis judėjimas yra žymiai daugiau nei tik kalbos įgūdžių tobulinimas.

Esperantininkų bendruomenėje ypač gerbiama įvairovė. Čia susitinka įvairaus amžiaus, įvairių tautybių, pačių įvairiausių profesijų, pomėgių, skirtingų religijų ar pažiūrų žmonės, tačiau niekada neteko matyti ar justi tarpusavio nesusipratimų, agresijos ar ignoravimo atmosferos.

Tuo ypač įsitikinau, dalyvaudama pasauliniuose esperantininkų kongresuose Pekine (Kinija), Prahoje (Čekija), Florencijoje (Italija(. Tai pajutau ir organizuojant pasaulinį esperantininkų kongresą Vilniuje – tada buvau organizacinio komiteto nare.

Esu tikra, kad ilgametis dalyvavimas Lietuvos esperantininkų sąjungos kaip visuomeninės organizacijos veikloje turi įtakos, kad ir šiandien, būdama jau garbingo amžiaus ir seniai baigusi darbinę karjerą, įsitraukiau į dar vieną nevyriausybinių organizacijų – Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) veiklą. Kartu su kolegomis plėtojame vyresniųjų suaugusiųjų neformaliojo švietimo galimybes Lietuvoje, sukūrėme TAU asociacijos tinklalapį www.tauasociacija.lt, kuriame be kita ko kvietėme senjorus susidomėti esperantininkų judėjimu.
http://www.tauasociacija.lt/kvieciame-senjorus-mokytis-esperanto-kalbos

Esperanto kalboje yra daug gražių ir prasmingų išsireiškimų, jau pats kalbos pavadinimas kildinamas iš žodžio „espero“ – viltis nuteikia pozityviai, bet aš pati sau dažnai primenu šį išsireiškimą „Ju pli prudenta des pli silenta“ – Kuo protingiau, tuo tyliau

Regina Dovydavičiūtė
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/angele-pazereckiene-esperanto-man-kaip-pirmoji-meile-%E2%80%93-miela-sviesi
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vanda-katinaite-esperanto-%E2%80%93-tiesiog-nuostabios-akimirkos