Raimonda Sutkaitienė: tai mylime mes gamtą ar visgi jos nekenčiam?

Kartą netikėtai sutikau seniai matytą bičiulį. Trumpai pasidalinome naujienomis, o prieš išsiskiriant jis man sako: „Malonu buvo tave pamatyti“. Na, žinoma, aš atsakiau taip pat – „man tave taip pat buvo malonu sutikti“. Tačiau mudviem išsiskyrus, ėjau gatve ir ši frazė „malonu buvo tave pamatyti“ tiesiog užstrigo mano galvoje. Ką ji iš tiesų reiškia? Ar tai tik mandagus atsisveikinimas? Ar žmonėms iš tiesų būna malonu tave pamatyti, kai jie tai sako? Taip iki šiolei ir neradau atsakymo į šį klausimą. Ir jis man kaskart iškyla, kai kas nors man pasako: „Malonu buvo tave pamatyti“. Kiekvieną kartą mane aplanko tiesiog nesuvokiamas dvilypumo jausmas: nuoširdžiai žmogus man tai sako ar tik mandagiai atsisveikina?
Tas dvilypumo jausmas mane vėl aplankė prieš šv. Velykas, kai visi pradėjo ruoštis šiai pavasario šventei. Nuo darželinukų iki šalies Prezidentės, visi ruošėsi šventei: margino kiaušinius, puošė namus ir kiemus. Muziejai, darželiai, mokyklos, daugiafunkciai centrai rengė edukacinius mokymus, muges… ir visomis šiomis grožybėmis dalinosi socialiniuose tinkluose. Šiame visam gražinimosi šurmulyje pastebėjau vieną naują puošimosi tendenciją – medžių puošimą velykiniais margučiais.  Na, gal ne visai ji naują, nes šios tradicijos pradininkas Lietuvoje greičiausiai buvo Šeduvos darželis-lopšelis, jau keleri metai savo kieme puošiantis medį įspūdingu margučių kiekiu. Šiemet jų daugiau kaip 7 tūkstančiai. Paakinti šio darželio iniciatyvos, medžius pradėjo puošti ir kiti. Ne tik darželių-lopšelių kiemuose, bet ir miestų centruose augantys medžiai pasidabino velykiniais margučiais ir buvo išdidžiai pavadinti „VELYKŲ MEDŽIAIS“. Atrodo tai graži iniciatyva, nes juk taip yra pagerbiama GYVYBĖ. Medis ir kiaušinis yra nuo senų senovės įvardijami, kaip gyvybės simboliai, nors ši puošimosi tradicija kilusi ne iš mūsų etnokultūros, bet tai ne vienintelis dalykas, kurį esame nukopijavę nuo kitų šalių.  Taigi, viskas kaip ir gražu, jeigu tai daroma GYVYBĖS garbei. Tačiau maklinėjant po facebook-o platybes,   mane apėmė toks pat dvilypumo jausmas, kaip ir su ta fraze „malonu buvo tave pamatyti“. Ar tikrai rengdami šias įspūdingas akcijas mes pagerbiame GYVYBĘ? O gal tai tik „darymo kaip visi“, dėl sportinio intereso, kuris bus gražesnis, didesnis, spalvingesnis ir visoks kitos – esnis, reiškinys? Ir jau šis dvilypumas galutinai užvaldo, kai pamatai, kad tie margučiai iškabinti ant kelių likusių vienišų medžių miesto aikštėje, kuri po „viešosios erdvės pritaikymo visuomenei“, pasinaudojus  ES  fondais, liko plynu lauku.
„Prašau Dievulio, kad greičiau pasibaigtų tie Europos Sąjungos pinigai“, –  sako man pažįstamas arboristas  (medžių prižiūrėtojas ir saugotojas), kai pasidomiu, kas gi čia dabar vyksta. Socialiniuose tinkluose žmonės dalinasi vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuoti iš pažiūros sveiki medžiai, išguldyti alėjose, parkuose, aikštėse ir kitose viešosiose erdvėse. „Tai gal tie medžiai buvo nesveiki, nudžiūvę ar kaip kitaip pažeisti ir keliantys pavojų aplinkiniams?“, –  klausiu jo. „Žinoma, yra ir tokių, bet daugumoje  –  tai sveiki medžiai, galėję augti dar daug metų. Čia kalti Europos Sąjungos fondų finansuojami projektai.Viešųjų erdvių sutvarkymo projektai patrauklūs projektų įgyvendintojams. Šiems projektams, kai pareiškėjas yra savivaldybė ar kita valstybinė institucija, dažniausiai būna skiriamas šimtaprocentinis finansavimas. O lėšų būna daug: milijonas ar net keli milijonai eurų. Skiriamas projektines lėšas reikia tinkamai 100 proc. įsisavinti, nes kitaip reikės grąžinti visas gautas ir jau išleistas projektines lėšas. Nauji medžių sodinukai labai gerai tas lėšas „įsavina“. Jie kainuoja brangiai, bet prieš tai, aišku, reikia iškirsti jau esamus medžius“, –  dėsto jis. „Na, bet nejaugi projektai nebuvo suderinti su visuomene?“, – klausiu. „Projektų derinimas su visuomene prasideda, kai jie jau yra parengti. Tada jau iš esmės  – „šaukštai po pietų“ ir nelabai ką galima pakeisti. Be to, ir visuomenė yra pakankamai neaktyvi“, – paaiškina arboristas. „Chm, bet visuomenė tikrai aktyvi, puošdama medžius nesuskaičiuojamais kiekiais margučių“, – pagalvoju. Atsisveikindamas jis mane pakviečia atvykti balandžio 2 dieną  į piketą Šiauliuose, kur bus reikalaujama Šiaulių miesto valdžios atsisakyti planų iškirsti kaštonų alėją. Ir apšviečia mane apie medžių svarbą žmogaus gyvenime „Buvo prieš kokį 20 metų, kad šuo, katė, ar kitas gyvūnas nudvėsė, pastipo, dabar sakome mirė. Jei gyvūną skriaudžia, yra tam prieglauda. Medžiui gi belieka tik stovėti ir laukti kažko gero… Jam prieglaudos nėra… Kai mes sakysime, kad medį ne nukirto, bet nužudė, ne nudžiūvo, bet mirė, ne prastai nugenėjo, bet suluošino, tuomet tas stovintis medis bus ramus ir džiugins visus, priglaus visus, kuriems jis reikalingas. Paukštelius, vabzdžius, grybus, kerpes ir pan.  Žmogų pridengs nuo saulės ar lietaus. Kai bus depresija, galima ąžuolą apkabinti, ir vaistų nereikės“, – poetiškai pokalbį pabaigia medžių saugotojas.
Žinoma, kiekvienam valia spręsti: medžius puošti margučiais ar dalyvauti pikete, siekiančiame apginti Šiaulių Kaštonų alėją, kad nebūtų pakirsta jau ne vieną dešimtmetį miestiečius ir svečius džiuginantys kaštonai. Tačiau man pikete su jumis susitikti bus tikrai malonu.
 
Raimonda Sutkaitienė