Raimonda Gžimailė: nors Esperanto šalies nėra žemėlapyje, bet ji yra … visur

Esperanto kalba susidomėjau 1986 metais, kai iš gimtojo miesto Šiaulių atvykau studijuoti į Kauną, tuometinį Politechnikos institutą. Pamačiau skelbimą apie esperanto kalbos kursus, kurie žadėjo daug naujų draugų, kelionių, ryšių su visu pasauliu.. Nedrąsiai pirmo kurso studentei – pats tas! Dėstė simpatiška Kauno jaunimo esperanto klubo „Ondo“ narė Remigija Rudaitytė. Netrukus buvome pakviesti į patį klubą. Ta be galo draugiška atmosfera, laisvų (!) žmonių kompanija, kurioje galėjai būti pats savimi, įtraukė, ir nebepaleido… Laukiamiausia savaitės diena būdavo antradienis, kada vykdavo klubo susirinkimai. Ką čia slėpti, esperantiški renginiai, kelionės tapo svarbesni už studijų rezultatus… Teko ir truputį pavadovauti tam klubui.

Grįžusi gyventi į Šiaulius, kurį laiką dar važinėdavau į tuos „Ondo“ „antradienius“… Gimtajame mieste taip trūko tos jaunimo dvasios, kad subūriau Šiauliuose jaunimėlio grupelę, ir mes įkūrėme jaunimo esperanto klubą „Enigmo“ („Mįslė“), nors Šiauliuose veikė garbingą istoriją, gilias šaknis turintis esperantininkų klubas „Rūta“. Mūsiškis jaunimo išgyvavo kelis metelius, bet liko puikūs prisiminimai!

O pirmoji pažintis su šiauliečiais „Rūtos“ esperantininkais buvo labai netikėta. Kol mokiausi Kauno politechnikos institute, mėgavausi tik esperantavimu tame studentiškame krašte – Kaunas-Vilnius, ir dar neieškojau esperantiškų ryšių namuose, į kuriuos trumpam sugrįždavau. Tačiau jie patys atėjo, per klasiokės vestuves. „Kariant“ piršlį staiga vienas svečias ištarė kažką (nebepamenu kokį žodį)… esperantiškai! Žinoma, aš priėjau prie jo susipažinti. Tai buvo Šiaulių esperantininkų klubo „Rūta“ vadovas Petras Stasiūnas. Maloniai jo pakviesta atėjau į gimtojo miesto esperanto klubą, ir likau jame dešimtmečiams – iki šiol. Klubiečių akyse užaugo mano dukrelė, kartu dalyvaudavusi renginiuose. Beje, tai graži tradicija, kad esperantininkai į renginius atsiveda, vežasi savo vaikučius, antrąsias puseles, o ką jau bekalbėti, kad pati tarptautinės kalbos idėja sulipdė ne vieną internacionalinę šeimą, kurioje vaikai jau gimsta esperantininkais J.

Esperantavimas man yra pomėgis. Jis dovanoja nuostabias gyvenimo akimirkas, pažinimą, bendravimo džiaugsmą, atradimus. Ši kalba atveria netikėtas galimybes. Pavyzdžiui, gali gyvai klausytis Izraelio profesoriaus paskaitos, ir per jo atsivežtą teleskopą žiūrėti į žvaigždes Diuseldorfe…

Esperantininkai turi gražų žodį – ESPERANTUJO. Priesaga „-uj“ parodo šalį, kaip Lietuva yra Litovujo. Nors Esperanto šalies nėra žemėlapyje, bet ji yra ..VISUR !. Man patinka frazė „Ĝis revido en Esperantujo !“ – „Iki pasimatymo Esperantijoje !“ Bet kuriame pasaulio kampelyje esi Esperanto pasaulyje, ir gali sutikti tokį patį žaliažvaigždį. Žalia žvaigždutė – vienas iš esperantininkų simbolių.

Raimonda Gžimailė
Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/mokydamasi-esperanto-kalbos-supratau-%E2%80%93-esu-gabi-kalboms-tereikia-tinkamai-mokytis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/per-esperanto-por-paco-kaj-amikeco