Priklausomybės alkoholiui atsikratęs Seimo narys E. Vareikis: „Esu nesveikas, nes negaliu „normaliai“ gerti?“

Egidijus Vareikis (58 m.) – politikas, mokslininkas, poetas, rašytojas, diplomatas, ginklų kontrolės ir tarptautinio saugumo ekspertas, Seimo narys. Alkoholio prieš tris metus atsisakęs politikas šiuo metu skiria daug laiko savanorystei, dalijasi patirtimi Minesotos programoje, lanko žmonių su priklausomybėmis bendruomenes, dalyvauja jų stovyklose.
„Normalus“ politiko gyvenimas leido pasiekti „dugną“
Gyvenau tai, ką žmonės laiko ir vadina „normaliu“ gyvenimu: šeima, labai intensyvus ir turiningas darbas, nestigo įdomios ir atsakingos veiklos. Dirbdavau daug ir entuziastingai, į poilsį ar pramogas žiūrėdavau kaip į savotišką tuštybę, kuriai iš viso nenorėjau skirti laiko. Per daug pasinėręs į darbus ir visuomenines veiklas apleidau kai kuriuos gyvenimo „saugiklius“, o pasitaikančias problemas kartais tiesiog lengvai „nuplaudavau“. Ilgainiui tai tapo visiems žinoma problema.
Mano priklausomybė susijusi su Lietuvos nepriklausomybe. Prasidėjus diplomatinei tarnybai visada gaudavau išgerti taurę geros kokybės alkoholinių gėrimų, man niekada neteko rūpintis nei kaina, nei prieinamumu. Buvo puikios sąlygos kiekvieną dieną šiek tiek paragauti alkoholio. Tada man atrodė, kad gyvenu teisingai, nors ir mačiau, kad iš tokio gyvenimo kyla didelės būdos. Kai artimieji mane įtikinėjo gydytis, aš nekreipiau dėmesio, maniau, kad galiu tai padaryti pats. Kiekvieną rytą sau žadėdamas gyventi kitaip, pasiekiau „dugną“ – bandžiau išvaduoti pasaulį nuo problemos, kuria esu aš pats. Tad išeitys buvo dvi: prisipažinti, kad alkoholis nugalėjo ir pasitraukti į gyvenimo užribį ar, vis tik, pabandyti atsikratyti priklausomybės.
Bandymai atsikratyti alkoholio parodė kitokį gyvenimą
AA grupę pradėjau lankyti seniai, 2011 m. Buvo labai gerai, bet tai neapsaugojo nuo 2013 m. rudenį įvykusio atkryčio. Pagaliau supratau, kad užuot kovojus ir ieškojus kompromisų su priklausomybe, reikia tiesiog pasveikti.
Pirmas mano etapas – Minesotos programa ir po jos pratęstas gydymas. Ligoninėse tuomet praleidau apie 3,5 mėn. Valgydamas tik ligoninės maistą numečiau apie 20 kg. Vieną rytą atsibudau, pamačiau, kad marškinių „guzikai“ sueina. Apsidžiaugiau pamatęs, kad galima „susitalpinti“ save į normalų svorį.. Kažkuriuo momentu tiesiog suvokiau, kad galiu būti ne priklausomas, o tiesiog – nepriklausomas. Galiu būti žvalus, pasitempęs, nepiktas, galiu atsikelti ryte be fizinių negalių ir dvasinių nuoskaudų. Paskui atsirado išvaizdos ir gyvenimo būdo pokyčiai. Daugelis šeimos narių, sirgusių ko-priklausomybe, taip pat pasveiko.
Pasikeitęs gyvenimo būdas atvėrė kelią į daugelį dar nepažintų dalykų, į naujus ir labai patrauklius gyvenimo nuotykius. Viskas labai pasikeitė. Knygas ir eiles rašau daug lengviau nei anksčiau. Niekada netikėjau galįs šokti pramoginius šokius, žaismingai groti pianinu, „sutalpinti“ savo svorį normos lentelėse. Džiaugiuosi, kad esu sveikas ir ne pagal amžių jaunatviškas.
Kasdienė veikla praturtinta malda ir tikėjimu
Mano kasdieninė darbotvarkė pasimetusi tarp konkrečių dienos, savaitės, mėnesio įpareigojimų ir vadinamos nenormuotos darbo dienos. Jokių aiškesnių ribų tarp darbo ir laisvalaikio, tarp Lietuvos ir užsienio, miesto ir kaimo. Kiekvienas rytas – naujo gyvenimo nuotykio pradžia, atsibundu ir laukiu nuotykių. Keliuosi anksti, be didelio vargo, stengiuosi detaliai planuoti dienos darbelius ir laikytis grafiko, kurį didele dalimi lemia ir be manęs planuojami posėdžiai bei susitikimai. Mėgstu savo darbą, tad ir dienos pabaigoje nesijaučiu išsekęs. Vakarais su malonumu dalyvauju kultūriniuose renginiuose.
Sportuoju. Mano sportas ypatingas – išmokau raumenų tempimo pratimų, galiu juos daryti posėdžių metu, važiuodamas automobiliu, neatsiraukdamas nuo „gamybos“. Nepamirštu pasirūpinti savimi, atrodyti padoriai, patraukliai sau. Man sportas reikalingas, kad jausčiausi gerai.
Tikėjimas ir malda visą laiką yra mano fone. Taip buvo visada, net ir tada, kai gėriau. Žmonės sako, kad man sekasi, o aš sakau, kad sekasi, nes susitelkiu maldai.
Patyčių atmosfera slopina norą pasveikti
Neretai girdžiu, kad esu nesveikas, nes negaliu „normaliai“ gerti. Tai reiškia, kad „normaliai gerti“ yra laikoma sveiko žmogaus požymiu. Kai bebūtų nemalonu kalbėti apie liūdną Lietuvos lyderystę alkoholio vartojimo statistikoje, bet liūto dalis joje tenka būtent tiems, kurie mano esantys sveiki ir geria sveikai. Aišku, kad kultūrinių stereotipų greitai nepakeisi, tačiau vien supratimas, kad sveiko gėrimo nebūna ir kad galima pasveikti, būtų reikšmingas žingsnis reikiama kryptimi.
Manau, kad ilgainiui vadinamoji viešoji nuomonė priklausomybių ligomis sergančių žmonių atžvilgiu pasikeis. Juk tarkim, diabetas irgi dažnai kyla dėl netinkamo gyvenimo būdo, tačiau tokių ligonių niekas nei smerkia, nei išjuokia. Jei jau juoktis – tai geriau iš netinkamo gyvenimo būdo. Norinčių pasveikti nuo alkoholizmo yra daug, tačiau neretai ir jie patys tuo netiki, ir visuomenės nuomonė, deja, yra vis dar palankesnė ligas slepiantiems, o ne sveikstantiems. Toks totalus sergančiųjų smerkimas ir patyčių atmosfera nustelbia norą kovoti su liga.
Džiugu, kad susidomėjimas sveiku ir blaiviu gyvenimu vis auga. Lyg atsiranda savotiška mada nevartoti alkoholio ar nerūkyti. Norisi tikėti, kad mada nebus praeinanti ir virs įpročiu.