NAUJIENOS

Perkaitimas – ne vienintelis pavojus augintiniui vasarą

Kategorija:

Miestas:

Atėjus vasaros sezonui, veterinarijos klinikos sulaukia ne tik perkaitusių augintinių. Padidėja ir gyvybei pavojingų traumų bei alerginių reakcijų. Be to, kaitri vasara palanki įvairių kraujasiurbių dauginimuisi ir aktyvumui, o tai gali sukelti papildomų sveiktos bėdų keturkojams.

Kokie svarbiausi pavojai tyko naminių gyvūnų šilčiausiu metų laiku ir kaip apsaugoti juos nuo dažniausiai pasitaikančių nelaimių, įžvalgomis dalijasi biologijos mokslų doktorantas, veterinarijos gydytojas, Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų bei Lietuvos aferezių ir klinikinės toksikologijos asociacijų narys Vytautas Sabūnas.

Perkaitusį gyvūną reikia kuo skubiau atvėsinti

Perkaitimas karštomis vasaros dienomis dažniausiai ištinka vyresnio amžiaus, antsvorio turinčius augintinius. Karščiui itin neatsparūs trumpasnukiai šunys, pavyzdžiui, prancūzų ir anglų buldogai, mopsai. „Termometro stulpeliui artėjant prie 30 laipsnių šilumos, šunų fizinė veikla turėtų būti apribota, atsisakyta intensyvių treniruočių ir pagalių ar kamuoliukų gaudymo parke. Jeigu šuo nebus priverstinai skatinamas judėti, net karštą dieną jis galės sureguliuoti savo temperatūrą pats, pavyzdžiui, atsiguls pavėsyje. Tačiau jei augintinį skatinsime žaisti arba lakstyti, jo termoreguliacijai iškils pavojus. Šeimininkams, mėgstantiems bėgioti arba važinėtis dviračiu su šunimi, patarčiau karštomis vasaros dienomis sumažinti bendrų treniruočių skaičių“, – pabrėžia Vytautas Sabūnas.

Perkaitusių šunų mirtingumas, sako specialistas, siekia daugiau nei 50 procentų. Dažniausia to priežastis – netinkami šeimininkų veiksmai pastebėjus stiprų nuovargį primenančius simptomus.

„Perkaitęs šuo – nejudrus, nenori nei ėsti, nei lakti, labai patankėja jo kvėpavimas, pakyla kūno temperatūra (daugiau nei 39,5oC), pakinta gleivinių spalva, jos tampa melsvos, kvėpuojant gali atsirasti pašalinių garsų. Jeigu kyla įtarimų, kad augintinis perkaito, svarbiausia jį iškart atvėsinti – įmerkti į šaltą vonią, nunešti į artimiausią vandens telkinį, aplieti šaltu vandeniu ir t. t. Jeigu yra galimybė, rekomenduočiau gaivinant šunį konsultuotis su specialistu telefonu“, – pastebi veterinarijos gydytojas ir pabrėžia, kad transportuoti augintinį pas gydytoją galima tik sumažinus jo temperatūrą iki 39,5oC, t. y. iki beveik normalios šuns kūno temperatūros, kuri yra 38–39oC.

„Dažnai pasitaiko, kad šeimininkai ilgai užtrunka perkaitusį gyvūną veždami pas veterinarijos gydytoją, ir kelionėje augintinis nugaišta. Keliavimas automobiliu nevėsinant augintinio, nesuteikiant jam pagalbos, arba ėjimas iki gydyklos gali pabloginti ir taip kritinę gyvūno būklę ir sumažinti šansus išgyventi“, – sako V. Sabūnas.

Atsargiau su maudynėmis stovinčio vandens telkiniuose

Vanduo, atkreipia dėmesį veterinarijos gydytojas, apskritai yra geriausia prevencija nuo perkaitimo, tačiau maudant augintinį ežeruose arba nedideliuose vandens telkiniuose reikia budrumo – ilgiau užsitęsusios karštos dienos turi įtakos ir stovinčio vandens florai bei faunai.

„Karštomis vasaromis po maudynių stovinčio vandens telkiniuose šunims dažnai pasitaiko alerginių odos reakcijų į vandens augalus, egzema, niežulys, paraudimai, galimos žarnyno infekcijos. Kadangi šeimininkai dažniausiai maudo šunis nuošaliau esančiuose stovinčio vandens telkiniuose, verta atkreipti dėmesį į vandens kokybę – jeigu jis žydi, paviršiuje matyti daugiau augalų ir drumzlių, keturkojui verta paieškoti kitos maudyklos“, – pastebi V. Sabūnas.

Reguliariai maudant augintinį svarbu nepamiršti, kad ne visos priemonės nuo parazitų yra atsparios vandeniui. Lašai nuo parazitų šiuo atveju nebelabai pagelbės, tačiau galima rinktis vandeniui atsparius antkaklius nuo parazitų, tabletes, purškiamus aerozolius, kuriuos reikėtų naudoti pagal gamintojo nurodytą instrukciją“, – pataria veterinarijos gydytojas. Pastaruoju metu Lietuvos rinkoje jau yra prieinamos gardžios tabletės, apsaugančios nuo blusų, erkių, apvaliųjų žarnyno kirmėlių bei dirofiliarijų. Ši apsaugos priemonė tampa vis populiaresnė dėl patogaus vartojimo būdo, plataus veikimo spektro, ilgalaikio poveikio (1 mėn.), o efektyvumas nekinta gyvūnui sušlapus.

Susidūrimai su automobiliais dažnesni vasarą

Dar vienas pavojus, tykantys naminių keturkojų šiltuoju metų laiku, – įvairios traumos. „Apibendrinant svarbiausias tendencijas galima pastebėti, kad katės dažniausiai susižaloja iškritusios pro langą, medžiodamos paukščius, o šunys – išlėkę į gatvę. Labai dažnai nutinka, kad šuo tiesiog pamato kitoje gatvės pusėje kažką įdomaus – pavyzdžiui, kitą šunį, katę, paukštį, ir puola jį vytis. Tokių „medžiotojų“ kiekvieną vasarą gydykloje sulaukiame tikrai nemažai, todėl raginame savininkus nepamiršti apie pavadėlius ir neleisti savo augintiniams laisvai lakstyti ten, kur yra automobilių“, – perspėja specialistas.

Erkėms aprimus, ir žmonėms, ir šunims pavojų kelia uodai

Vienas didžiausių karštų orų privalumų – mažiau aktyvios erkės. Tačiau klimato kaita, globalinis atšilimas suteikia palankesnes sąlygas didesniam uodų dauginimuisi. Prieš 8 metus dėl to keturkojus auginantiesiems dar nereikėjo sukti galvos, tačiau Lietuvos teritorijoje daugėja dirofiliariozės atvejų, o tai pavojinga ir žmogui.

„Tai uodų pernešama liga, kuria užsikrėtus šuns arba katės organizme pradeda vystytis kirmėlės, kurios migruoja į poodinius audinius ir išsivysčiusios po 6–7 mėnesių pradeda į gyvūno kraujotaką išskirti lervutes (~5000vnt/24val.). Užsikrėtusiems žmonėms šių parazitų dažniausiai aptinkama akies junginėje, o šunims – poodiniuose audiniuose. Ilgainiui šios kirmėlės augintiniui gali sukelti kraujagyslių, odos susirgimus, pažeisti imuninę sistemą. Šie helmintai prisitaikę išlikti šuns organizme vidutiniškai apie 5 metus. Nors apie šią ligą dar nėra plačiai kalbama, tačiau tyrimai rodo, kad Lietuvoje naminių šunų užsikrėtimas siekia apie 2,7 proc. Didžiausia rizikos grupė – prieglaudų šunys, kur užsikrėtimas siekia 19 proc.“, – dėsto Vytautas Sabūnas. Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, gydytojas rekomenduoja naudoti priemones, veikiančias platesnį endo ir ektoparazitų spektrą ir apsaugančias nuo užsikrėtimo dirofiliarijomis – pavyzdžiui, tabletes. 

Keliaujant svetur su keturkoju – ypač svarbi apsauga

Pašnekovas atkreipia dėmesį ir į drauge su šeimininkais keliaujančių šunų apsaugą, nes gyvūnų mobilumas – vienas iš dirofiliariozės rizikos faktorių. „Net jei keliausite tik Europos Sąjungoje, pavyzdžiui, iki Vokietijos, Prancūzijos ar piečiau esančių šalių, apsauga nuo dirofiliarijų – būtina. Šiose šalyse paplitęs didesnis spektras uodų pernešamų skirtingų rūšių šios ligos sukėlėjų, tarp kurių ir gyvybei pavojingos kirmėlės, sukeliančios širdies kirminų ligą“, – pabrėžia veterinarijos gydytojas.

Dirofiliariozės prevencijai reikėtų naudoti ne bendro veikimo antiparazitines, bet specialiai tam skirtas priemones. Nustačius šią ligą, augintiniui tenka išlaikyti kelių mėnesių vaistų, kuriuos paskiria veterinarijos gydytojas, kursą. 

„Dirofiliariozės simptomai nėra aštrūs ir dažnai primena kitus odos susirgimus, nes gali susidaryti poodinių mazgelių, atsirasti išplikimų, niežulys. Todėl pats geriausias būdas, įtarus augintiniui šią ligą, nedelsiant atlikti specialius kraujo tyrimus. Jeigu augintinis jaučiasi gerai ir jokių sveikatos sutrikimų neturi, prevencijai galima naudoti ir platesnio veikimo spektro priemones prieš endoparazitus (kirminus) ir ektoparazitus (erkes, blusas ir t. t.)“, – sako V. Sabūnas.

Simona Krasauskienė


ČDM biblioteka atveria duris visuomenei

Marčiupio akmuo

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis


Kviečiame kurti origamio instaliaciją


Reklama