Paulina Danutė Vidrinskienė: taip įklimpau į esperanto kalbą, kad ji tapo svarbia mano gyvenimo dalimi

„Marijampolietė esperantininkė Paulina Danutė Vidrinskienė yra išleidusi atrodo, penkias knygas esperanto kalba. Viena jų skirta norintiems išmokti šią kalbą, kitoje ji pateikia esperantininkų veiklos istoriją Marijampolėje ir poezijos esperanto kalba knygą“, – Marijampolės esperanto klubo „Alfabeto“ vadovės veikla pasidžiaugia Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininkas Povilas Jegorovas

„Apie esperanto sužinojau dar vaikystėje iš kažkokio žurnaliuko spausdintų pamokų. Bet tada man ta kalba visai nerūpėjo, – sako Paulina Danutė Vidrinskienė. – Studijų metais teko pažinti dėstytoją esperantininką Ipolitą Ciešką, kuris vėliau su J. Petruliu išleido esperanto kalbos vadovėlį. Bet tada, matyt, rinkdamas medžiagą vadovėliui, buvo įnikęs į spalvotą fotografiją. Dar iki dabar turiu kelias jo darytas spalvotas nuotraukas. Tačiau esperanto kalbos mokėjimu jis nesigarsino ir studentų nekvietė jos mokytis.“

Poreikis mokytis esperanto kalbos Danutei atsirado vėliau, kai mokiniams teko aiškinti apie dirbtines kalbas. „Tuo metu, o tai buvo praėjusio amžiaus devintasis dešimtmetis, mokytoja entuziastė Janina Merijauskienė jau buvo užkūrusi susidomėjimo esperanto kalba laužą. Atsirado puiki proga tuo pasinaudoti ir lankyti jos vedamus kursus. Jai padėjo nuostabi esperantininkė – gydytoja Birutė Trimakienė. O paskui – skaitymas, susirašinėjimas, įvairūs renginiai. Pirmoji knyga, kurią su didžiausiu susidomėjimu skaičiau, buvo Nemerės „Monto“, paskui kitos jo knygos, kurias skaičiau iš eilės, kokias tik gavau. Ir taip įklimpau į esperanto kalbą, kad ji tapo svarbia mano gyvenimo dalimi.“

Paklausta, kokia nauda mokėti esperanto kalbą, pašnekovė turi aiškų atsakymą: „Esperanto – tai nuostabiausias dalykas, procesas, teikiantis didžiulį dvasinį pasitenkinimą. Jei ne esperanto, ar būčiau galėjusi bendrauti su tokiomis asmenybėmis kaip Ewa Bondar iš Lenkijos, Regina Emson ar Folke Wedlin iš Švedijos, Luiza Madella ir Lina Gabrieli iš Italijos, Benedikto Silva iš Brazilijos, Monique Noēl ir Jean Dietrich iš Prancūzijos, Seija Yrjöla ir Kati Lindell ar Marjatta Niemi iš Suomijos ir dar daugybe kitų. Tai leido pažinti kitų šalių kultūrą. Bendraudama su tokiais žmonėmis, aš patyriau tą jausmą, apie kurį svajojo L. L. Zamenhofas – dvasinį ryšį, kuriam nieko nereiškė tautybės, religijos, išsilavinimo skirtumai, rangai, postai , titulai ir t. t. Esperanto kalba taip suartina žmones, kad jie tampa tarsi vienos šeimos nariai.“

Danutė prisipažįsta, kad per esperanto kalbą ji patyrė ir kitą malonumą – kolekcionavimą. Susirašinėjant nejučia kaupėsi pašto ženklų, atvirukų, tušinukų, metalinių ženkliukų kolekcijos, turtėjo biblioteka.

Taip kaskart domėjimasis Esperanto traukė gilyn. Atsirado poreikis ir galimybės perteikti žinias kitiems. „Mūsiškis esperanto klubas „Sūduva“, vėliau „Alfabeto“ organizavo kursus, mokyklose kūrėsi būreliai. Nuostabiausia buvo tai, kad mokyklose atsirado galimybė dėstyti esperanto kalbą tuo pačiu pagrindu, kaip ir kitas užsienio kalbas. Tai suprato Marijampolės Jono Totoraičio vidurinės mokyklos direktorius Valdas Pileckas. Jis ir suteikė galimybę dėstyti esperanto kalbą 11-12 klasės mokiniams, kaip pasirenkamąjį dalyką. Kadangi nuo 1996 metų jau turėjau tarptautinį Cseh- metodo mokytojos diplomą, 2000–2010 m. dėsčiau esperanto kalbą, ir tos kalbos pažymys buvo įrašomas į atestatą. Tai buvo laimėjimas. Su moksleiviais keliavome, organizavome ir dalyvavome konkursuose, įvairiuose renginiuose. Didelį įspūdį jiems paliko Pasaulinis kongresas Vilniuje, kelionė į Europos Parlamento renginį „Euroscola“ Strasbūre, aplankant Prahą, ypač projektas su Švedijos Lerum gimnazija tema „Jūsų kraštas mūsų akimis“, kai rinkome medžiagą ir keitėmės delegacijomis. Mokiniai skaitė žurnalą „Juna amiko“, dalyvavo viktorinose, ne kartą laimėjo, – pasakoja Paulina Danutė Vidrinskienė. – Vėliau mokykloje po reformos nebeliko vyresnių klasių, nebeliko nė esperanto. Be abejo, taip ir dalyvavau esperantininkų veikloje, lankiausi BET‘-uose, pagal galimybes vykau į Pasaulinius kongresus, kurie turtino mokymo medžiaga, metodais. Jie teikdavo didžiausią įspūdį. Aš džiaugiuosi, kad mane suprato, palaikė ir visaip rėmė mano velionis vyras. Iš paskutinių renginių labiausiai vertinu 2019 metais Panevėžyje vykusį BET-55, kuris organizavimu prilygo pasauliniams kongresams. Lietuva gali didžiuotis organizavimo karaliumi – Lietuvos esperantininkų sąjungos prezidentu Povilu Jegorovu, esperanto žinovu ir autoritetu Petru Čeliausku, visa prezidento komanda. Reikia tikėtis, kad esperanto judėjimas Lietuvoje neužges.“

Paulina Danutė Vidrinskienė yra esperanto kalba parašiusi ir išleidusi penkias knygas. „Pirmas didesnis mano prisilietimas prie esperanto buvo 1997 metais – kun. P. Gavėno knygelės „Sankta Kazimiro“ vertimas į lietuvių kalbą. Kadangi esperamto kalbos mokiau vidurinėje mokykloje, prireikė didaktinės medžiagos, todėl 2002 metais sudariau ir išleidau knygelę „Lernu diligente“. Ši, kiek papildyta knygelė buvo pakartotinai išleista 2009 metais. Be to 2003 metais išleidau prozos vaizdelių rinkinuką „Koloroj de sopiro". 2017 metais esperanto kalba pabandžiau apžvelgti Marijampolės esperantininkų kelią apybraižoje „Esperanto žingsniai Marijampolėje“. Ir dar viena knygelė – bandymas eiliuoti – „Pino de rememoroj“ išėjo 2019 metais, – apie esperanto kalba išleistus leidinius pasakoja pašnekovė ir kukliai priduria. – Nemanau, kad tai labai reikšmingi darbai.“

Danutės mėgstamiausia esperantiška frazė: Esperanto estas vera miraklo. (Esperanto – tikras stebuklas).

Esperanto kalbos grožis atsiskleidžia ir Danutės Vidrinskienės eilėraščiuose.
Mi jam kantas mian cignan kanton

Mi jam kantas mian cignan kanton…
Tempo flugas kvazaŭ cikoni‘
Tute klare: estas vojaĝantoj,
Sur la tero nur formikoj ni.

Mi jam kantas mian cignan kanton,
Ĉar ne scias, kion donos Di‘.
Ni – betuloj, en printemp‘ florantaj.
Ni – nur not‘ de bela melodi‘.

Mi jam kantas cignan kanton mian,
Sopirante pri e stinta viv‘.
Flugas horoj kvazaŭ cikonioj
Kaj post ili sekvas mi kaj vi.

Parengė
Karolina Baltmiškė