Ona Žuromskienė: kiekvienas esperantiškas sakinys yra tarsi poezija

Pirmą kartą apie esperanto kalbą išgirdau 1995 metais, kai sūnus Gediminas mokėsi Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinėje mokykloje, aštuntoje klasėje. Tąkart žingeidus moksleivis parsinešė seną šios kalbos vadovėlį ir pradėjo įnirtingai mokytis. Kai vaikštinėdamas po kambarį, kartodavo skambius tarptautinės kalbos žodžius, prisimindavau ir kai kuriuos prancūzų kalbos, kurios mokiausi mokykloje, žodžius. Kaip žinia, esperanto kalbos žodyne – net 60 procentų romanų kalbų žodžių! Tačiau kasdienybė užgožė savo rūpesčiais ir esperanto kalbai tikrai neatsirado vietos mano gyvenime.

Gediminas toliau mokėsi, pradėjo susirašinėti su Japonijos, Čekijos, Lenkijos, Brazilijos, Prancūzijos esperantininkais, dalyvaudavo pasauliniuose esperantininkų kongresuose. Kiek vėliau jis pradėjo mokyti ir savo jaunesnįjį brolį Mindaugą, kuriam esperanto kalba, po anglų ir prancūzų kalbų, pasirodė ypatingai lengva. Sūnus Mindaugas labai susidraugavo su esperanto kalba, skaitė knygas, žurnalus, pradėjo bendrauti su filatelistais iš tolimiausių pasaulio kampelių.

Kartą vyresnysis sūnus Gediminas pasiūlė ir man pramokti esperanto kalbos ir kartu vykti į pasaulinį esperantininkų kongresą. Mintis patraukli, bet ar lengvai įgyvendinama? Tąkart ir prasidėjo mano esperantiškoji istorija. Sūnus grįždavo dažniau į Alytų, paaiškindavo naują pamoką, atskleidė įdomių metodikų, kaip geriau įsiminti žodžius ir sakinius. Jei kas būdavo sunkiau įkandama, šalia turėjau ir antrą mokytoją – sūnų Mindaugą. Tad palaikymas buvo, tikslas taip pat buvo – nukeliauti į didžiausią esperantininkų suvažiavimą.

Apie tikslingą naudą išmokus esperanto, niekada nemąsčiau. Žinau, kad kalbų mokymasis lavina protą, gerina atmintį, atveria naujų galimybių. Ilgainiui panorau esperanto kalbą ir praktiškai panaudoti. Susiradau kelis savo amžiaus esperantininkus iš Jungtinių Amerikos Valstijų bei Australijos ir pradėjau susirašinėti. Labai įdomi patirtis: lengva kalba – lengvai rašomi ir laiškai.

Dzūkijos sostinėje kalbančiųjų esperantiškai nėra daug. Žinau, kad kartais mokyklose būna organizuojami kursai. Miesto bibliotekoje veikia esperanto kalbos skaitykla, kurią kaskart papildo entuziastai. Kartais Vilniaus esperantininkai paprašo pagalbos į kokią nors įstaigą pristatyti lankstinukus apie esperanto kalbą bei judėjimą. Visada mielai padedu. Kai išmokau naudotis kompiuteriu, atsivėrė interneto begalybės. Laisvalaikiu skaitau Lietuvos esperantininkų sąjungos internetinį puslapį „Litova Esperanto-Asocio“ Facebook’e, taip pat sūnaus sukurtą puslapį „Esperanto en Vilno kaj tuta Litovio“ („Esperanto Vilniuje ir visoje Lietuvoje“). Visada randu ką nors įdomaus ir nekasdieniško. Tad draugystė su esperanto kalba tęsiasi.

Kiekvienas esperantiškas sakinys yra tarsi poezija. Tai išties labai graži ir skambi kalba. Man ji primena italų, lotynų kalbas. Turiu ir man labiausiai patinkančią esperantišką frazę – „saĝo abunda, sed ne profunda“ („išminties daug, o gylio mažai“). Sėkmės! Sukceson!

Ona Žuromskienė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-dovidaviciute-esperantininku-judejimas-yra-zymiai-daugiau-nei-tik-kalbos-igudziu-tobulinimas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/angele-pazereckiene-esperanto-man-kaip-pirmoji-meile-%E2%80%93-miela-sviesi
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vanda-katinaite-esperanto-%E2%80%93-tiesiog-nuostabios-akimirkos