O transformacinis žaidimas „Sakralumo kelias“ išties veikia, tikiu, alyvos vėl kvepės

Kai Svetlana pasiūlė išbandyti transformacinį žaidimą „Sakralumo kelias“, prisipažinsiu, didelio noro jį išbandyti nepajutau. O dar ji pasakė, kad prieš žaidžiant reikia  pagalvoti, kas labiausiai neduoda ramybės. „Ir kas čia man taip jau labai kliudytų gyventi, – galvojau su šunimis vaikštinėdama po pavasario vis labiau budinamą sodą. – Lyg ir viskas mano gyvenime yra stoję į savo vėžias. Daug ką išmokau, daug ką esu suvokusi, tad jei kokia problema išlenda, lyg ir be didesnių sunkumų susitvarkau.“

Tiesa, juo labiau galvojau, ką per tą žaidimą galiu išsiaiškinti, tuo labiau budo smalsumas: o kodėl gi nepabandžius?

Sutartu laiku su Svetlana startuojame nuotoliniu būdu. Kadangi svarsčiau, verta ar ne leistis į šį žaidimą, prisipažinsiu, tam pakankamai nepasiruošiau. Skype, kaip neveikė, taip jo ir nebandžiau atkutinti. Naujų nuotolinio bendravimo formų taip pat neieškojau. Veikė Facebook mesendžeris. Ir, kas be ko, mobilus telefonas. Tiesa, ne pats išmaniausias.

Tad nutarėme dirbti tuo, kas yra. Tik va su tuo rūpimu klausimu vis dar buvo neaišku.
Staiga už lango sučirškavo žvirbliai, smagiai besistumdantys alyvos krūme pakabintoje lesykloje.
„Alyva“, – staigiai toptelėjo mintis.

Išties daugiau kaip metai nejuntu kvapų. Prasidėjo viskas nuo praėjusių metų kosulio, užsitęsusio daugiau kaip mėnesį.  Nors jau daug metų gyvenu be vaistų, bet negalėdama pati susitvarkyti su kankinančiu kosuliu, pravėriau gydymo įstaigos duris. Išrašė, ko ir reikėjo tikėtis, antibiotikus. Penkias dienas sąžiningai rijau tabletes, ir kosulys pamažu atsitraukė. Tik namuose atsirado kažkoks keistas kvapas – spirginamų lašinių kvapas, nors tokio patiekalo seniai juose nebuvo. Tas kvapas kažkaip keistai lyg iš niekur ateidavo ir vėl pradingdavo. Kartais pajuokaudavau, girdite, tie, kurie gyvenate mano namuose ir kurių nematau, baikite tuos lašinius spirginę.
Paskui tą kvapą pakeitė dar nemalonesnis – žuvų taukų kvapas. Ne ne, ne tas kuris dabar, o tas, ateinantis daugiau kaip iš pusšimčio metų praeities. Iš ankstyvos vaikystės, kai pavasarį ir rudenį kiekvieną dieną tekdavo nuryti to dvokiančio  skysčio  šaukštą. Tas kvapas, kaip anas, tai ateidavo, tai vėl kuriam laikui dingdavo.
Negana to, iš vaikystės atėjusį žuvų taukų skonį pradėjau justi ir maiste. Salotose, net kavoje. Tačiau su skoniu greitai susitvarkiau, o va su kvapu… Jis tarsi šmėkla mane persekiojo.

Per tą laiką lyg ir nepastenėjau, kad tai buvo vieninteliai kvapai, kuriuos jutau.
Alyvai sužydėjus į svečius užsuko pusseserė. „O, kaip pas tave alyvos kvepia“, – pareiškė vos išlipusi iš mašinos ir, nužingsniavusi link alyvos, panardino į žiedus veidą.
„Keista, – pasakiau. – Maniau, kad šį pavasarį alyva neskleidžia jokio kvapo.“
Uostau jos žiedus, bet kvapo nejuntu. Paskui pastebėjau, kad nejuntu kavos, duonos, kito maisto kvapo. Nejuntu, kaip sako atmintis, nei gerų, nei prastų kvapų. Tik laikas nuo laiko kažkur iš vaikystės sugrįžta žuvų taukų kvapas. Aiškiai suvokiau, kad tai tik smegenų siunčiama informacija. Suvokiau, kad pati nuo savęs uždariau dalį pasaulio suvokimo. O tai siejasi ir su saugumu, ir su džiaugsmą teikiančiu malonumu.
Taigi transformacinio žaidimo „Sakralumo kelias“ ašimi tapo dingęs kvapų pajutimas.

Paklausite, kaip vyko žaidimas? 
Pirmiausia reikėjo pasirinkti vieną iš šešių stichijų – Ugnies, Žemės, Vandens, Oro, Eterio ir Šviesos. Rinkausi ne pati, parinko žaidimo programa. Mano užduotis buvo galvoti apie rūpimą dalyką. Ir galvoti per visą žaidimą.
Kiekvieną stichiją sudaro 13 sakralinės geometrijos kodų. Su jais ir buvo tęsiamas žaidimas. Pirmasis programos parinktas kodas tarsi kino juostoje skleidė praeities įvykius ir emocijas, dėl kurių atsisakiau svarbaus santykio su dalimi aplinkos.

Antras programos išrinktas kodas skleidė manyje tūnančias kliūtis, kurias maniausi seniai susitvarkiusi. Deja, pasirodo, dalis jų tik pasitraukė į kamputį, iš kur, tarsi kokie pilkieji kardinolai, stumdo tam tikrus mano gyvenimo momentus.

Ir trečias kodas tapo vedliu, rodančiu, ką turiu daryti, kad susigrąžinčiau prarastą pasaulio dalį.
Žaidžiant šį žaidimą jutau keistus kūne atsirandančius pojūčius. Kartais lyg elektros srovė per jį perbėgdavo, kartais smarkiau suplakdavo širdis, o to, ko per žaidimą nebuvau suvokusi, pasufleravo į elektroninį paštą atkeliavusi žinutė, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinti su žaidimu. Deja, tai tik pirminis įspūdis. Pranešimas į paviršių iškėlė tai, ką, pasirodo, buvau tik nuo savęs paslėpusi ir save apgavusi, girdi, kokia aš šaunuolė ir su ta problema susitvarkiau…

Klausiate, koks rezultatas? Prisipažinsiu, rezultatu esu ir pati nustebinta. Jau antrą rytą po žaidimo maldama kavą pajutau jos kvapą. Po ilgo nejutimo laiko jis man pasirodė prabangus.  Suskubau įsitikinti, kokie kvepalai yra mano namuose ir kurie buvo tapę tarsi nereikalingi. Juk vis tiek nejutau jų kvapo. Pasirodo, kiekvienas buteliukas kvepia savaip. Pačiupau savo skarelę, ji skleidė kvapą. Tikriausiai mano kūno kvapą. Apuosčiau savo augintinius. Kiekvienas jų skleidė savo kvapą.

Tiesa, tik stiprius kvapus jutau kiek iš toliau, augintinius, skarelę, kvepalus uosčiau iš labai arti.
Šiandien jau trečioji diena po žaidimo. Kvapų skalė dar labiau prasiplėtė. Vaikštinėdama po kiemą, lyg atvirukus vartau sakralinės geometrijos kodus, tapusius dalimi manęs ir padedančius susigrąžinti tai, ką prieš metus buvau praradusi, tuo pačiu gydydama senas žaizdas, tūnojusias mano viduje.

Už lango pumpurus brandina alyva. Ir tikiu, kad jai sužydėjus jau jusiu jų skleidžiamą aromatą.
Dėkui, Tau, Svetlaną, už šį žaidimą, padedanti pagydyti sielą ir kūną, tam panaudojant savo vidines galias ir atveriant kiekviename mumyse slypinčius klodus.

Karolina Baltmiškė

Žaidimo registracija:
https://docs.google.com/forms/d/19h8vMCAu9dob4yv0WScaw8MPlC7oSXx3sJ5384Xv_cw/edit  

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/svetlana-radiul-transformacinis-zaidimas-%E2%80%9Esakralumo-kelias%E2%80%9C-%E2%80%93-paslaptinga-galimybe-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/svetlana-radiul-dabar-labai-aiskiai-zmogui-parodoma-kad-kiekvienas-esame-savo-gyvenimo-kurejas