Norą būti tobula, keičia meilė ir suvokimai

Mes, ypač moterys, esame įpratusios kasryt bent jau užmesti akį į veidrodį. Kartais mums ta, kuri žvelgia iš veidrodžio, patinka, kartais nelabai. Jei įmanoma, kažką bandome pataisyti, brūkšteldamos tai lūpdažiu, pakoreguodamos šukuoseną… Mūsų gyvenimo veidrodžiai yra ir kiekvienas sutiktas žmogus, tik jame pamatę tai, kas mums nepatinka, mes dažniausiai net nepagalvojame, o gal net ir nenorime pripažinti, kad tai tik mūsų atspindys.

„Suvokimas, kad aplinkiniai yra mano veidrodžiai, neatėjo pats savaime. Iki jo ėjau „per“ nuostabius žmones. Iš pradžių buvo Jurgita Gudaitienė, vėliau pamačiau jos „užlaikintą“ nuorodą apie Jevgenijaus Černyš seminarą „Santykiai“. Nuo tada ir prasidėjo mano kelias link savęs ir pasaulio pažinimo, – pasakoja vilnietė Laimutė Žandauskienė. –Paskutiniu metu labai daug klausinėjau savęs, kodėl viskas vyksta taip, o ne kitaip, kodėl santykiai mano šeimoje ne tokie , kokie, man atrodo, turėtų būti. Kodėl lyg lavina pasipylė įvairios nesėkmės – šeimoje, darbe, sunkios artimųjų ligos. Kada tampa labai sunku, tada eini ir ieškai atsakymo į šiuos klausimus, ieškai visų pirma pagalbos sau, suvokimo, kodėl taip vyksta. Suvokus pasidaro daug lengviau suprasti mus supantį pasaulį. Anksčiau daugelyje situacijų skriausdavau save, norėdama, kad tik kitiems būtų geriau. Man atrodė, kad taip turi būti. Bet nei aplinkiniams nuo to geriau būdavo, nei pačiai. Visada norėjau, kad visiems aplinkui viskas būtų gerai, puikiai sektųsi, kad žmonės nekonfliktuotų. Suvokus, kad, nepaisant, koks bebūtų geranoriškumas ir noras pasukti to žmogaus situaciją pozityvia linkme, tu negali norėti, jog kiti elgtųsi taip, kaip tu nori, pasidarė daug lengviau gyventi, lengviau priimti įvairias gyvenimiškas situacijas. Pradėjus mokytis pas Jevgenijų pirmiausia patyriau didelę nuostabą, kad metodai, kuriuos jo patarta, pradėjau taikyti, veikia. Prašyk ir tau bus duota, priimk, suvok, kodėl tai vyksta – ir tai eliminuosis. Buvau nustebinta, kai kelios situacijos labai netikėtai išsisprendė teigiama linkme, o atrodė viskas taip beviltiška. Kai matai rezultatą, tampa smagu dirbti su savimi. Nors tai didelis darbas. Ne visada ir norisi jį dirbti. Bet jis labai reikalingas, nes visų pirma tai skatina mane augti, matyti pasaulį kitokiomis spalvomis, nematuoti visko per savo prizmę, priimti žmones tokius, kokie jie yra – su visais pliusais ir minusais. Juntu, kad pasidarė lengviau gyventi Tapau ramesnė, lengviau žiūriu į įvairias problemines situacijas, priimu jas kaip pamokas, analizuoju įvykius, darau išvadas ir nestresuoju taip, kaip anksčiau dėl kiekvieno menkniekio. Nustojau norėti būti gera visiems, jiems įtikti, pamiršdama save. Labiau save myliu, priimu save tokią, kokia esu. Supratau, kaip svarbu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir neužkrauti savęs kitų žmonių atsakomybėmis. Iki tol buvau labai jautri ir pažeidžiama, kai kas nors atsitikdavo artimoje aplinkoje ar darbe. Tiesiog jausdavausi kalta už kitus. Prisiimdavau visą atsakomybę už tai, kas įvyko. O kiek prisiimdavau, tiek ir vėl gaudavau panašių situacijų. Labai norėdavau situacijas, kurios ne nuo manęs vienos priklausydavo, kažkaip sustabdyti, bet tas beprotiškas noras atrodyti tobulai imdavo viršų. Tada kaltindavau save, grauždavausi, vėl prisiimdavau atsakomybę už kitų poelgius. Dirbdama su savimi suvokiau, kad kitų žmonių poelgiai ir nuomonė yra jų reikalas. Tai padėjo man taip giliai visko nebeimti į širdį, neapsikrauti kitų žmonių problemomis, emocijomis, į kiekvieną situaciją žiūriu kaip į pamoką. Mokausi iš kitų žmonių elgesio, analizuoju savo poelgius, bandau juos suprasti, kaip iš tikrųjų turėtų būti. Įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. Išmokau valdyti neigiamas emocijas, nors toje srityje man dar reikia dirbti ir dirbti… Kyla klausimų, kodėl aš gaunu tas situacijas, kodėl gaunu tokius žmones. Atrodo, pati neturiu tų savybių. Įsigilinusi pamatau, kad tos situacijos tūno giliai manyje. Pradėjusi dirbti su savimi, pastebėjau, kad į mano gyvenimą atėjo daugiau pozityvių žmonių. Tiesiog atsiranda žmonės, kurių ilgą laiką nemačiau, su kuriais buvau susitikusi vieną-kitą sykį, tačiau kurie spinduliuoja pozityvumu. Pradėjus kontroliuoti savo mintis, rečiau besusiklosto negatyvios situacijos. Žinoma, laikas nuo laiko lyg perkūnas iš giedro dangaus nukrenta nemaloni situacija, priverčianti vėl iš naujo susimąstyti, kodėl taip atsitiko. Išvada – negalima sustoti dirbti su savimi, nes tik prisnūsti, tuojau ir gauni. Prisipažinsiu, kartais save perspaudžiu, per daug iš savęs reikalauju. Tokiomis akimirkomis mane nuramina Jurgita, padeda suprasti, kad kiekvienam savas kelias, skirtingi greičiai. Kasdien darydama nors ir mažą žingsniuką, aš tobulėju, o svarbiausia vis labiau pradedu mylėti save. Džiaugiuosi, kad savo kelyje sutikau Jevgenijų, kuris man padeda keistis, padeda augti ir tobulėti. Ir ne tik man, bet ir dideliam būriui žmonių.“

Parengė

Genovaitė Paulikaitė