Nijolė Sarafinienė: esperanto – tai mano jaunystė

Pirma žinia apie šią kalbą mane pasiekė kalbantis su grupės draugu, kuris jau dalyvavo esperantininkų judėjime – Algimantu Oškiniu. Susidomėjimas buvo stiprus, taigi teko užsirašyti į šios kalbos kursus, organizuotus KPI ir juose gana greit įgyti šios kalbos pagrindus.

Netrukus pasitaikė proga ir panaudoti įgytas žinias- su tuo pačiu grupės draugu patraukėme į Latvijos esperantininkų organizuojamą susitikimą Siguldoje, Vykom autostopais, nakvynė traukinių stoty, bet viskas jaunam įveikiama, kitą dieną patekom į didelį būrį bendraminčių, kurie buvo linksmai nusiteikę ir kalbino mane tik esperantiškai, bet pasirodė, kad ir su nedidele kalbos patirtimi pavyko susikalbėti. Dalyvavo daug jaunimo iš Vilniaus, Rygos, Estijos, Rusijos, dainavom esperantiškas dainas( su gitara grojo Vytautas Šilas – Vilniaus esperantininkų vadas), o kur dar įvairūs kiti užsiėmimai- šokiai, žaidimai, kelionė po gražias apylinkes.

Na, pirmas susitikimas su esperantininkų bendruomene paliko neišdildomą įspūdį. Po to sekė slidžių žygis Vaivaruose, kartu aplankant Rainio muziejų (muziejuje irgi buvo pasakojama esperantiškai).

Pavasarį sekė plaukimas valtimis po Ignalinos ežerus, o kur dar Naujametiniai renginiai, susitikimai esperantininkų klube, Zamenhofo dienos.

Metams bėgant dalyvavimas esperantininkų veikloj buvo nutrūkęs- darbas, vaikai; bet kalbos įgūdžiai liko, nes liko daug draugų, su kuriais ryšį palaikėm šia kalba. Įsimintinas buvo Vilniaus kongresas, bet apie jį manau jau yra pasakojęs ne vienas esperantininkas.

Pabaigus darbus vėl buvo smagu įsilieti į esperantininkų judėjimą ir sudalyvauti eilėje BET renginių, kuriuose vėl pasijunti būryje draugų, kurie padeda pažinti kitus mietus, paklausyti gyvos esperanto kalbos.
Linkiu ir kitiems žmonėms pajusti tą kalbos lengvumą ir įsilieti į draugingą esperantininkų šeimą.

Nijolė Sarafinienė